Untitled-1 copyDabar vėl kilo triukšmas dėl iš Šilutėje iš aptvaro ištrūkusio šuns, kuris sudraskė vežimėlyje tėvų paliktą kūdikį. Mūsų darbovietė ir visi mano pažįstamui jau spėjo pasidalinti į dvi stovyklas. Vieni, kurių dauguma, kaltina šuns šeimininkus ir nemano, kad šunį reikia užmigdyti. Kiti, kurių, beje, mažuma, sako – jei šuo užpuolė vieną kartą, tai jo jau neperdarysi. Niekada.

Kaimynų šunys

Todėl noriu pasidalinti mūsų šeimos istorija, kad žmonės suvoktų – gerumas gyvūnų atžvilgiu tikrai gali labai daug. Mano tėvai visą vasarą praleidžia kaime, sodyboje. Augina daržoves, vištas žodžiu ūkininkauja iš širdies. Artimiausi mano tėvų kaimynai – niekur nedirbantys, girtaujantys asocialūs žmonės. Gauna pašalpas, prisigrybauja, prisiuogauja – parduoda ir prageria. Nuo pat vaikystės retai matydavau juos blaivus, nebent kai baigdavosi pinigai. Patys neturėjo ko valgyti, neturėjo net kuo maitinti vaikus, nes nieko nedirbo, bet užtat laikydavo kieme šunis. Nežinau kokiu tikslu. Toje lūšnoje nebuvo ką vogti.

Vieną pavasarį kaimynai vėl iš kažkur parsivilko į namus dar vieną šuniuką. Visai jauną, dar neturintį nei metų. Atvažiavau trumpoms atostogoms. Pamenu, tas jaunas šuo dieną naktį lodavo, viauksėdavo, o vieną dieną pradėjo siaubingai staugti ir spiegti. Taip baisiai, kad su tėčiu tekini nulėkėm pažiūrėti kas ten dedasi kaimynų kieme.

Išmainė į alų

Vaizdo, kurį pamačiau niekada nepamiršiu. Pagiriotas kaimynas, dar kaip reikiant neišsiblaivęs po vakar, kriokdamas daužė šunį lazda, koja primynęs grandinę, kad tas nepabėgtų ir nepasislėptų po tvartu. Būdos jų šuo neturėjo, nuo blogo oro slėpdavosi duobėje po pamatais.

Tėvas stvėrė kaimyną už rankos, tempte nutempė nuo drebančio susigūžusio, dantis šiepiančio šuns. Kai pagaliau išsiklausinėjom, sužinojom priežastį, kodėl šuo buvo taip žiauriai mušamas. Pasirodo todėl, kad garsiai skalijo po langais ir neleido šeimos galvai prasimiegoti. Tėvas ilgai nelaukė. Nulėkė į parduotuvę, grįžo su trimis alaus bambaliais ir pasiūlė mainus: bambaliai jiems, šuo – mums. Savaime suprantama, kad kaimynas su dideliu džiaugsmu sutiko atsikratyti niekam nereikalingo gyvūno. Mama naujuoju gyventoju nelabai apsidžiaugė, bet sužinojusi, kodėl tas šuo dabar atsirado mūsų kieme, nusileido. Tegul lieka

Priglaudė sandėliuke

Šunį atsitempėm už grandinės, jis nė vieno iš mūsų neprisileido ištiestos rankos atstumu. Vos priartėjus šiaušė keterą, šiepė dantis ir pradėdavo urgzti, bandė stverti tėvą už rankos. Atrodė kaip sulaukėjęs, užguitas ir net pagalvojau, kad niekada nepavyks jo prisijaukinti. Jaunas, kažkada buvęs gražus juodo kailiuko gyvūnas atrodė tiesiog baisiai – šonai įdubę, liesiausias, ausys apšasusios, akys paklaikusios. Buvo aplipęs erkėmis, o blusų turėjo tiek, kad matėsi, kaip jos knibžda baltose dėmėse. Tėvai atlaisvino vietą sandėliuke, paklojo patalą, pririšo šunį ir paliko atvertas duris, kad jis bet kada galėtų išeiti į lauką. Mama atnešė puodą vandens ir košės...

Kad jūs matytumėt, kaip tas šuo puolė prie maisto. Rijo didžiausiais kąsniais, springdamas, urgzdamas ant mūsų, o paskui ilgai laižė dubenėlį. Po savaitės nustojo ant mūsų loti ir urgzti, bet artyn vis tiek neprisileisdavo. Vos mums atnešus maisto ar vandens maudavo kaip nuplikytas į patį tamsiausią ir tolimiausią sandėliuko kampą, prisispausdavo visu kūnu prie sienos ir drebėdavo kol išeidavom.

Palaužtas psichiškai

Ašaros kaupdavosi akyse, kai bandydavom jį prisivilioti: eidavo šonu, tarp kojų nuleidęs uodegą, vizgindamas patį galiuką. Skersas, skersas, nuleidęs galvą ir prispaudęs prie galvos ausis, nuolankus ir prasikaltęs, o vos padarius staigesnį judesį maudavo į savo užuoglaudą. Jei neduok dieve netyčia prieidavom per arti, tas šuo pradėdavo... klykti.
Ne, tai nebuvo agresyvus urzgimas ar staugimas. Tai tikrai buvo klaikus klyksmas kaip siaubingai kenčiančio žmogaus. Atrodė jis bando išrėkti visą savo skausmą, baimę ir neviltį.

Savo tėvų garbei turiu pasakyti, kad jiems net nekilo mintis atsikratyti šituo, netikėtai įsigytu šunimi, kuris atrodė tiesiog beviltiškas. Jie buvo atsakingi žmonės ir jei jau kažko imdavosi, būtinai padarydavo tai tinkamai ir iki galo. Po dviejų savaičių šuo pagaliau leidosi, kad mama paglostytų jo galvą ir nedrąsiai lyžteldavo jai pirštus. Tėtės vis dar bijojo ir vengė, slėpdavosi nuo jo.

Dar šiek tiek vėliau mamai pagaliau pavyko šunį išmaudyti, išlupti erkes ir suduoti vaistų nuo kirmėlių. Pamažu apgijo žaizdotos ausys, išstipo paskutinė kailyje įsiveisusi blusa, bet jis vis dar buvo baikštus, nepasitikintis žmonėmis.
Pamiršo ne viską

Paskui mano atostogos baigėsi, išvažiavau į miestą ir savo tėvus bei jų naująjį šunį, pavadintą Nordu, pamačiau tik rudens pradžioje, kai visi grįžo į miestą. Jei nebūčiau žinojusi, kad mane pasitinkantis, džiaugsmingai bešokinėjantis aplink mane gražus, atšertas blizgantis šuo yra tas, kurį mačiau vasarą, būčiau nepatikėjusi.

Nordas gyveno su mumis šešerius metus, bet nelaimei mirė nuo vėžio. Niekad nėra įkandęs žmogui. Nelodavo be reikalo ir net neinkšdavo, dievino visus šeimos narius, draugavo su mano katinu, o paskui ir su triušiu. Buvo beprotiškai švelnus su vaikais.

Kai susilaukiau sūnaus ir jis paūgėjo, vieną kartą stebėjau mielą vaizdą – sūneliui tada buvo dveji ir mes svečiavomės pas senelius. Vaikas graužė sausainį ir dalijosi su šunimi. Atlaužia gabalėlį ir tiesia. Kai pamačiau su kokiu atsargumu, kaip švelniai Nordas dantimis ima iš trapių vaiko pirštelių sutrintą sausainį staiga prisiminiau kaip šuo pirmąją dieną springo tą košę... ir neištvėriau. Iki ašarų susigraudinau.

Tik viena – Nordas visą gyvenimą nekentė ir bijojo išgėrusių žmonių. Vos pajutęs nuo žmogaus sklindantį alkoholio tvaiką sunerimdavo, pašiaušdavo keterą ir brukdavosi nuo išgėrusiojo kuo toliau.

Vadinasi ne viską pamiršo...

Todėl nesakykit, kad nieko negalima pakeisti. Iš patirties žinau – šuo ne žmogus. Gerumas ir atkaklumas gali padaryti stebuklus.

Lrytas.lt inf.

Susiję straipsniai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt