Duonos svente_2Jubiliejinį – dešimtąjį kartą Švėkšnos neįgaliųjų draugija organizavo Duonos pagerbimo šventę, kurioje dalyvavo ne tik draugijos nariai, bet ir svečiai. Posmais, dainomis, šokiais, patarlėmis ir mįslėmis buvo nusilenkta duonai.

Štai ir vasaris – paskutinis žiemos mėnuo. Vasario pradžioje, kai žiema lėtu žingsniu juda pavasario link, subjurusioms mūsų nuotaikoms pataisyti reikia šviesos. Taip jau šiemet sutapo, kad Duonos šventė buvo švenčiama vasario 2-ąją – lietuviams nuo seno žinomą kaip Perkūno dieną – Grabnyčias. Šią dieną šventinamos žvakės, kaip Ugnies garbinimo liekana.

Į salę iškilmingai įnešus naminės duonos kepalą, prasidėjo šventė. Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas J. Meškauskas pašventino žvakes, duoną ir vandenį.

Šv. Agota laikoma duonos globėja. Duona, kuri tądien buvo pašventinta, skirta ne valgyti. Kiekvienas pagarbiai ėmė duonos gabalėlį tikėdamas stebuklinga jos galia, kuri visus metus saugos namus nuo gaisro, o šeimyną – nuo visų nelaimingų atsitikimų.

Draugijos narė, mokytoja V. Šimkuvienė priminė senovinius žiemkenčių sėjimo papročius. Duonos kelias nuo javo bėrimo dirvon iki kepalo padėjimo ant stalo, tarsi žmogaus gyvenimas. Gal todėl duona mums tokia sava ir svarbi. Apie ją liaudies kūryboje kalbama taip, lyg ji būtų žmogus. Duona – savotiška tarpininkė tarp dviejų pasaulių, padedanti žmonėms palaikyti ryšį su protėvių vėlėmis. Juk pasėtas grūdas pirmiausia numiršta, kad ankstų pavasarį vėl atgytų, išaugintų daigelį, subrandintų sėklas, kurios vėliau, jau duonos pavidalu pasiektų mūsų stalą.

Deklamavo, dainavo ir šoko patys mažiausi šventės dalyviai – Švėkšnos vaikų lopšelio-darželio vaikai ir bendruomeninės „Gilės“ šeimynos globotinė. Renginio dalyvius sveikino klebonas J. Meškauskas, evangelikų liuteronų kunigas V. Miliauskas, rajono Tarybos nariai A. Martinkus ir A. Kurlianskas, seniūnas A. Šeputis, darželio direktorė R. Bagdonienė, V. Astrauskienė, J. Girskis, D. Gailiūnienė. Visiems svečiams buvo dovanojami duonos pagrandukai su patarle apie duoną, kurią kiekvienas garsiai perskaitė.

Sakoma, kad visur duona su pluta, tik kiekvienoj burnoj jos skonis skirtingas. Dalyvavusieji šventėje prisilietė prie sakralumo, pasijaustė pakylėti virš kasdienybės, pajuto tą ypatingą nuotaiką ir deramą pagarbą papročiui nusilenkti duonai.

Kol dainų pynę suko Inkaklių „Dainoriai“, kapelai „Ašvelė“ nuotaikingai pritariant, neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ingrita Riterienė visus norinčius mokė lieti vaško žvakes. Viena nulietoji žvakė buvo uždegta. Spragsinčios žvakės liepsnelėje norėjosi ieškoti neišsipildžiusių svajonių, iššvaistytų jėgų, o gal prarastos meilės... Suprantama, nesinorėjo nuskęsti liūdesyje. Reikia žvakės, reikia Jėzaus Kristaus šviesos, kad kartu su ja tamsiausiose savo sielos kertelėse ieškotume ir rastume ką praradę.

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt