Seniūnijose

Šiluma kaulų nelaužo, tačiau finansus paleidžia dūmais. / © silutesnaujienos.lt

Šiandien Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorė Ida Vasiljevienė pasirašė įsakymus, kuriais nustatė 2011-2012 metų šildymo sezono pradžią.

Savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir bendrojo lavinimo ikimokyklinio ugdymo grupėse bei Žemaičių Naumiesčio mokykloje-darželyje – nuo 2011 m. spalio 17 d., kitiems vartotojams – nuo 2011 m. spalio 18 d.

Bendrojo lavinimo mokyklos dar šią savaitę šals, nes taupant lėšas šildymo sezonas prasidės tik nuo lapkričio mėnesio, kai vaikai grįš iš atostogų.

© silutesnaujienos.ltPraėjusią savaitę Kintų bendruomenė pagaliau galėjo džiaugtis pergale. Kintiškiai lengviau atsikvėpė, nes UAB „Minijos nafta“ per 14 dienų neapskundė Vyriausiajam administraciniam teismui Klaipėdos apygardos administracinio teismo (KAAT) sprendimo. Tai atėmė galimybę naftininkams kurti naftos verslovę Kuršių marių pakrantėje.

„8 metus Kintai gynė savo siekius eiti kitu keliu, o ne tapti kažkokiu nuniokotu, nesveiku miesteliu“, - kalbėjo Kintų seniūnas Antanas Kližentis. Tačiau jis baiminasi, kad naftininkai kintiškių taip lengvai nepaliks ramybėje ir toliau ieškos landų.

Renovuoti daugiabutį - būtina. Namas kritinės būklės, tad renovacijos metu dalį jo praktiškai teks perstatyti.Į Šilutės rajoną pagaliau atskrenda pirmoji būsto renovacijos kregždė. Pasinaudoti daugiabučių namų renovacijos programa ir valstybės parama pasiryžo vieno pagrindinės Kintų gatvės daugiabučio gyventojai.

Padėti nepasiklysti įstatymų ir reikalavimų džiunglėse kintiškiams padeda namą administruojanti bendrovė „Šilutės butų ūkis“, kuri ir atlieka visus namo naujinimui reikalingus dokumentacinius žingsnius.

© silutesnaujienos.ltŠilutės naujienų“ Nr. 72 spausdinome straipsnį „Vandenėlio - kaip karo metais - pasisemti į šaltinį“. Straipsnyje rašėme apie nepavydėtiną Švėkšnos seniūnijos Inkaklių kaimo gyventojų buitį.

Jau nebe pirmus metus inkakliškiai neturi normalaus geriamojo vandens, nes iš čiaupų jų butuose tekančiame vandenyje labai daug geležies - jo kiekis normą viršija net keliasdešimt kartų.

„Upės šlaite trykštantis šaltinis - vienintelis mūsų išsigelbėjimas“, - sako inkakliškiai, jau seniai neturintys tinkamo geriamojo vandens.

Kaip karo metais - taip neperdedant galima vadinti Švėkšnos seniūnijos Inkaklių kaime gyvenančių žmonių buitį. Nemažas ir gražus kaimas, net visuotinio optimizavimo laikais išlaikęs savo mokyklą, bet jo žmonės save vadina... vargšais.

Čia gyvenantieji negali naudoti vandentiekio vandens, nors vandentiekio bokštas jų gyvenvietėje šviečia iš toli. Taip yra todėl, kad vandentiekio vandenėlis toks rudas, jog nei skalbti, nei į puodą pilti jo negali, antraip ir patalynė, ir sriuba būna rudut rudutėliai...

Štai ir keliauja vietiniai daugiau nei kilometrą iki artimiausio šaltinėlio, kabarojasi stačiu pakriaušiu, į medžių šakas įsikibdami, žemyn iki Ašvos, kad galėtų parsinešti šio žmogui būtiniausio produkto. Dar Viešpačiui padėkoja, kad tas šaltinėlis apskritai kadaise apylinkėje atsivėrė.

Taip tęsiasi ne mėnuo ar keli - taip jau kelerius metus...

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt