benamiu kaledos ZoseSėsdami prie turtingų, vaišėmis nukrautų Kalėdų stalų, vargu ar prisiminsime, ar pagalvosime, jog taip šias šventes sutinka ne visi... Jog yra ir kita, beveik nematoma visuomenės pusė, kurios nariai didžiąsias metų šventes pasitinka vieniši, sėdėdami prie „valdiško“ televizoriaus „valdiškuose“ namuose, o vietoje kalėdinės eglutės papuošia - nykštukais apdeda - tik kambarinį vijoklį...

Šilutės socialinių paslaugų centre tokių žmonių - daugiau nei 30. Dauguma - vyrai, tik kelios moterys. Artėjant šventėmsjuos lankė miesto mokiniai - gimnazistai ir pradinukai, mat pririnkę knygų ir žurnalų bei prikepę pusantro tūkstančio keksiukų dalija juos visiems - ir vargetoms, ir ponams. Dar prideda ir laimės palinkėjimų.

Pas benamius suko ir iš tolimosios Švedijos atvykę labdariai, ir žurnalistai. Pirmieji todėl, kad irgi vežė simbolines dovanėles, antrieji dėl to, kad tokia jau jų duona - kišti nosį į visų, tarp jų - ir namus praradusių žmonių gyvenimus.

Bet vargetos nesiskundžia: anot jų, pažiūrės televizorių ir fejerverkus per šventes, ir bus gerai...

Keksiukų prikepė ir vaikams, ir suaugusiems

Į Šilutės socialinių paslaugų centrą sukame tada, kai Kalėdos jau visai ranka pasiekiamos. Šių valdiškų namų vadovė Rasa Jakienė ir vyr. socialinė darbuotoja Onutė Klasauskienė sutikdamos atvirauja: namai jau pilnutėliai, jau susidarė ir eilė laukiančių galimybės gauti šią laikinąją prieglaudą.

Popiet vyrai ir moterys renkasi šių namų salėje ir susėda laukti. Diena - ne eilinė: ateis pradinukai ir atneš pačių keptų keksiukų.

Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos Pradinių klasių skyriaus mokinukai su mokytojomis ir mamytėmis jaudinančią keksiukų akciją vykdo jau antrus metus. Pernai saldžiųjų Kalėdų atributų jie prikepė arti 1000, o šiemet jau 1450. Artėjant Kalėdoms, baigę pamokas gražiai supakuotus saldumynus mažieji nešioja po Šilutę: jų užtenka ir neįgaliems jaunuoliams, ir socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams, ligoninės Slaugos ir vaikų ligų skyrių ligoniukams, ir net rajono savivaldybės vadovams, nuvežta ir į
Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą bei Saugų vaikų globos namus. Ir pernai, ir šiemet jų užteko ir benamiams.

„Kepėme ir dalijamės su didžiausia meile ir geromis mintimis, kad gerumo niekam nepritrūktų“, - sako pradinukus atlydėjusios mokytojos ir mamos. „Mes norim su jumis pasidalinti, atnešti jums laimės į namus“, - gerumu užlieja mažieji.

„Paragavome ir patys“, - šypsosi vaikai, kuomet centro direktorė R.Jakienė dėkoja jiems visų čia gyvenančių žmonių vardu.benamiu kaledos gyventojai

Anot R.Jakienės, šiemet šių namų gyvetojai jaučia ypač didelį dėmesį. Štai atvažiavę švedų labdaros organizacijos „Pagalba Lietuvai“ nariai dovanojo čiužinių, asmenines dovanėles ir saldumynų.

Dovanėlių rizikos šeimų vaikams ir namus praradusiems suaugusiesiems parengė ir Šilutės pirmosios gimanzijos gimnazistai - dovanojo kygų ir žurnalų. Ką jau kalbėti apie antrus metus benamių stalą keksiukais praturtinančius pradinukus. Vaikai jų prikepė ne tik čia laikinai apgyvendintiems žmonėms, bet ir centrui priklausančių Juknaičių savarankiško gyvenimo namų seneliams, namuose lankomiems ir slaugomiems neįgaliems žmonėms, sutrikusio intelekto jaunuoliams, socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams.

Zosė verkė visą mėnesį

„Kalėdos...“ - ilgesingai nuskamba šis žodis kai kurių centre prisiglaudusių žmonių lūpose, kuomet išėjus vaikams visi aptaria ką tik čia įsiveržusią šventę. Vaikų atneštus skanėstus jie ragaus Kūčių vakarą.

Kalbinami pasidalinti tuo metu sielose išgyvenamais jausmais šie žmonės neatsikalbinėja - vedasi į kambarius ir pasakoja, pasakoja...

Zosei (tegu toks bus šios pašnekovės vardas) neseniai suėjo 69-eri ir ji čia jau beveik metai. Prieš tai 8 metus gyveno Šilutės senelių globos namuose, bet prisipažįsta padariusi pražangų, todėl iš ten buvusi išprašyta.

„Verkiau ir verkiau visą mėnesį. Skaudu buvo be galo, kad turiu čia gyventi, ir gėda, nes vienintelė moteris tada čia buvau“, - prisipažįsta Zosė, kai klausiame apie jausmą, apėmusį patekus į benamių namus.

Paskui pripratusi, o dabar jau ir visai gerai čia jaučiasi. Juolab kad jau turi ir kambario draugę - keleriais metais jaunesnė Adelė čia įsikūrė prieš kelis mėnesius.

Vietoje eglutės - kambarinis vijoklis

Zosė pasakoja augusi Pašyšiuose, mokyklą lankiusi tik 6 metus, po to mokytis nebenorėjusi - ėjo dirbti. Penki vaikai augo šeimoje ir visi be galo laukdavo Kalėdų. Ir dėl to, kad graži eglutė namuose būdavo, ir todėl, kad artėjant šioms šventėms tėvai pjaudavo didelę kiaulę, pridarydavo visokių skanių valgių.

Žaisliukų eglutei dabinti Zosė su broliais ir sesėmis prisigamindavo patys - sukdavo iš saldainių popierėlių, ką nors tvirto vidun įdėję. Žvakelių, irgi naminių, mama padarydavo, mat šeima laikė bites, turėjo vaško.

Sutikti Naujųjų metų pas kaimynus susiburdavo kelių aplinkinių sodybų gyventojai.

Zosė jau vasarį žada grįžti į savo ankstesniuosius - Senelių globos namus. Sako, kad ir ten gražiai šventės švenčiamos: koncertų daug būna, kunigas du kartus per metus - per Kalėdas ir Velykas ateina. Bet šiemet ji jau nebeprieisianti išpažinties ir nebegausianti dvasiškio palaiminimo, nes nueiti į bažnyčią iš kito miesto galo - per toli, kojas gelia, o ir nuėjus gal prisėsti nebūsią kur. O čia kunigėlis neateis...

Visgi planuoja Zosė sau kalėdinę pramogą - važiuosianti pas seserį į Pašyšius. Sesuo neįgali, ilgai nesisvečiuos - gal tik porą dienelių, o Naujuosius metus sutiksianti jau čia, su savo kambario drauge.

Apie artėjančias šventes byloja tik ant moters stalo stovintis kambarinis vijoklis, tarp kurio šakų padėti keli kalėdiniai nykštukai, ir dar neišpakuota neseniai šiuos namus lankiusių švedų labdaros organizacijos narių dovana - baltas meškiukas...

Pažiūrės televizorių

benamiu kaledos vaikaiSavo dovanėlę iš spintos traukia ir Adelė (pavadinkime taip šią moterį). Tai yra vienintelis jos šventinis atributas ir, ko gero, vienintelė šios moters Kalėdoms gauta dovana.

Adelė pasakoja gyvenusi Žemaičių Naumiesčio seniūnijoje, vyro tėviškėje. Šiam mirus teko keliauti per svetimų namus, kol pasirūpinus socialinėms darbuotojoms gavo prieglobstį šiuose namuose.
„Pradžioje buvo labai liūdna, paskui pripratau, susipažinau su žmonėmis“, - sako tyliai pašnekovė.

Mintimis nuklysdama į vaikystės Kalėdas, ji sako, kad tai buvusi pati brangiausia šventė. Tiesa, jos šeimoje žaisliukų patys vaikai jau nebegamino, juos pirko.

Adelė žino, kad Kalėdas „švęs“ viena. „Liūdna, bet ką darysi, pabūsiu ir viskas, gal su kitais žmonėmis susieisiu. Gerai, kad televizorius yra, pažiūrėsiu“, - pasvarsto.

Valdiškumo valdiškuose namuose nejaučia

Apie liūdesį net nekalba čia prieš mėnesį prisiglaudęs žinomas poetas Audrius. 52 metų vyras patikina, kad jam iš viso niekada nebūna liūdna. Juo labiau jis nemano, kad šios šventės turi būti švenčiamos linksmybėse, juk Kūčios, Kalėdos - tai šeimos, susikaupimo, apmąstymų metas, todėl šurmulio reikia išvengti.

Audrius prisimena Kūčias Skuodo rajono, kur augo pas senelius, kaime. Močiutė būtent Kūčių dieną siųsdavo senelį eglutės, šis per didžiausias pusnis brisdavo į raistą. Didžiausias džiaugsmas buvo tą kvepiantį medelį puošti.

Bet dar labiau nei puošimas Audriui įsiminė tų švenčių laukimas. „Ne taip, kaip dabar, kai apie jas kalbėti ir ruoštis pradedame nuo lapkričio pradžios, ir ta diena kol ateina - visai nuvertėja“, - mąsto jis.

Be to, jis sako girdėjęs etnologų minčių, kad toks ankstyvas ir dirbtinis šių švenčių kvietimas neša blogą karmą ir nelaimes tautai.

Prie to, kad Kalėdos nuvertėjo, prisideda dar viena nešventiška detalė - dar ir sniego nėra. Anot poeto, jei taip būtų buvę jo vaikystės metais, močiutė jau būtų susiėmusi už galvos ir šaukusi: „pasaulio pabaiga“. O mes, jo žodžiais tariant, tik trinam rankomis iš džiaugsmo, kai artėjant sausiui už lango - plius 10.

Visgi Audrius irgi sako sieloje jaučiantis šventę ir liūdna jam nėra, ir valdiškumo valdiškuose namuose jis nejaučia. „Visas personalas čia - kaip namiškiai“, - patikina pašnekovas.

Pažiūrės televizorių ir fejerverkus

Didžiosios metų šventės Socialinių paslaugų centre - jau antrosios, pernai čia jas šventė bene 25 žmonės. Kiekvienas šių namų kampelis alsuoja laukimu: papuoštos eglių šakos, salėje išdėliota socialinės rizikos šeimose augančių vaikų darbelių paroda - pardavimas.

Kiekvieną vakarą dauguma šių žmonių susirenka salėje pabendrauti, taip pat susirinks ir Kūčių, ir Kalėdų, ir paskutinį senųjų metų vakarą. Pažiūrės koncertą per televizorių, po to išeis į lauką pažiūrėti fejerverkų.

Įsinešti alkoholio į šiuos namus neleidžiama, nebent tai būtų nealkoholinis šampanas.

„Socialines pašalpas mūsų klientai gauna porą savaičių iki švenčių, o joms atėjus pinigų jau nebeturi, tad ir šventinio stalo nebėra už ką ruošti. Tokių, kurie dar išsaugojo ryšius su artimaisiais, - mažuma, bet tie laimingieji kelioms dienoms išvyks jų aplankyti. Kiti sutiks čia“, - sako darbuotojos.

Taigi Kalėdos čia vis dėlto liūdnos...

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt