kunigo pamokymai mindaugas zilinskis laura sakurskyte su seimaTikroji Kalėdų esmė - kokia ji? Ar prieššventiniame šurmulyje sukdami galvas, kuo pradžiuginti artimus žmones ir lakstydami po parduotuves brangių dovanų, jos neužmirštame? Ar išties dovanojame tai, kas labiausiai reikalinga mūsų brangiausiems žmonėms? Ir kokia būtų ta labiausiai reikalinga dovana?

Tokie klausimai metų sandūroje kamuoja ne vieną. „Šilutės naujienų“ skaitytojus ir kolektyvą - taip pat. Ieškodami atsakymų kalbiname dvasininką - evangelikų liuteronų kunigą Mindaugą ŽILINSKĮ, dirbantį Žemaičių Naumiesčio, Ramučių, Švėkšnos, Saugų ir Kintų parapijose.

„Tikrai dovanojame ne tai, ko labiausiai žmogui reikia“, - atsako mūsų pašnekovas. Ir pasidalija savo pasvarstymais.

Žmogus - didžiausia dovana

Artėjančios Kalėdos kunigui kasmet pirmiausia asocijuojasi su šviesa. „Ta šviesa - tai Kristaus gimimas, ateinantis į kiekvieno žmogaus gyvenimą“, - sako jis, šiemet  pagavęs save mąstantį, kad vis dėlto neretai užmirštame šių švenčių esmę.

Pasikalbėti su žurnalistais kunigas atvažiavo tiesiai iš laidotuvių. Ir jų metu mąstęs, kad štai su šiuo velioniu iš daugelio jį pažinojusių žmonių gyvenimo išėjo dar viena dovana. Taip - būtent pats žmogus ir buvo pati didžiausia dovana jiems, jų gyvenimams. Jis buvo paprastas žmogus, neturtingas, todėl ir brangių dovanų saviškiams nedalijo. Bet jis buvo šalia, kai buvo liūdna, kai reikėjo šilto žodžio ar paramos. Jis tiesiog žinojo elementarų dalyką, kad artimąjį reikia apkabinti, tarti jam šiltą žodį, kartais - pakviesti jį arbatos... Tiesiog tyliai buvo šalia. Ir tai svarbiausia.

Tik tie, kas netenka tokios dovanos, suvokia, ką prarado. Tada jie suvokia ir kita - kad visi pasaulio turtai yra nieko verti, palyginti su ta dovana, kurią jau prarado amžiams.

Nusistatykime tikrąsias vertybes

Pačia didžiausia Lietuvos šiandienos bėda kunigas M.Žilinskis vadina žmonių emigraciją į užsienius, ieškant ilgesnio lito, sotesnio kasnio. Tik nemanykite - jis nesmerkia, nes žino, kad duonos kasdienės žmogui irgi reikia. Tik siūlo pasvarstyti. Ar išties brangus spalvingas automobiliukas, parvežtas dovanų savo ar brolio sūneliui, užpildys bendravimo tuštumą? Ar tas mažylis ilgai bus laimingas, stumdydamas tą mašinytę, jei net nebeprisimins ją parvežusio tėčio ar dėdės veido? Ar paaugliui tikrai labiau reikalingas „išmanusis mobiliakas“ nei išmintingas šalia esančio tėčio ar mamos patarimas?

Su daugeliu žmonių bendraujantis dvasininkas sutinka ir nemažai paauglių, kurių tėvai dėl prabangesnio gyvenimo, sotesnio kasnio išvyko į užsienį, o juos paliko vienus. Tai jau tapo tokiu savaime suprantamu dalyku, kad neretai susitikę pažįstami vienas kito jau klausia: „Ir ko tu dar čia, ne Anglijoj?“

„Tikrosios dovanos - ne tai, ką mes nuperkame savo artimam žmogui prekybos centre. Tikroji dovana - šalia esantis žmogus. Niekas mums nesuteiks daugiau laimės ir džiaugsmo nei šalia esantis žmogus“, - neabejoja kunigas.

Todėl šv.Kalėdų išvakarėse jis pataria pirmiausia pažvelgti į savo gyvenimo kasdienybę ir nusistatyti svarbiausius dalykus, tikrąsias vertybes. Labiausiai vertinti šalia esantį žmogų - mamą, tėtį, brolį, sūnų, anūką, močiutę.

Pasak kunigo, tai turėtų būti ypač svarbu krikščionims, nes ir Kristus juk mokė mylėti savo artimą kaip patį save.

Kunigui gėda už Lietuvos vyrus

Provincijoje dirbantis M.Žilinskis sako ir specifinių provincijos bėdų įžvelgiantis. Štai kad ir toks pastebėjimas: per paskutinį 10-metį jis sutuokė apie 20 porų, kurių viena pusė buvo užsieniečiai. Tik vienoje poroje iš tų 20-ties lietuvis jaunikis vedė užsienietę merginą. Visais kitais atvejais lietuvaitės tekėjo už kitataučių.

Kunigas mato objektyvių tokios statistikos priežasčių. Važiuodamas per kaimus nuo ankstaus ryto pastebi nemažai jaunų vyrų, kurie jau užsipylę svaigalais akis it lėktuvai šlitiniuoja keliukais.

Tokie „vyrai“ tiesiog nereikalingi mūsų nuotakoms. Joms nebelieka nieko kita, kaip tik ieškoti vyro už jūrų marių. Tuomet jau nebekreipia dėmesio į kultūrų skirtumus, nors ir suvokia, kad neretai jie daro neigiamą įtaką šeimos bendravimui, kad tų skirtumų nepaisyti ar suderinti būna sunkoka.

Tai vyksta esant tokiai negailestingai statistikai vyrų atžvilgiu: vyrų Lietuvoje ir taip gerokai mažiau nei moterų.
„Matydamas tokius prisišventusius „erelius“ pagalvoju, kad man gėda už Lietuvos vyrus“, - sako kunigas.

Atsakomybę prisiimkime patyskunigo pamokymai mindaugas zilinskis laura sakurskyte su seima 1

Adventas - tai laikas, kai diskutuojame apie daugelį dalykų. Tai darydami nenusižengiame jokioms normoms, nes tai - laukimo laikas. Kunigas M.Žilinskis sutinka kalbėtis ir apie šviesius, ir apie ne tokius gražius, išties sunkius dalykus. Vienas tokių - tikra tautos piktžaizde tapusios savižudybės.

„Nei teisiu, nei teisinu“, - sako M.Žilinskis ir vėl siūlo prisiminti, kad didžiausia dovana žmogui yra kitas žmogus. Apie tai turėtų pagalvoti ir tie, kam atrodo, kad gyvenimas pernelyg sunkus, kas lyg ir nebemato prasmės gyventi. Jie pirmiausia turėtų pamąstyti, kokį skausmą suteiks savo artimajam, nes juk išeidami atims dovaną - savo buvimą šalia. „Žmogus - didelis egoistas, jis vis linkęs galvoti tik apie save. Bet gal tokia Dievo valia?..“ - pasvarsto kunigas.

Šioje vietoje jis siūlo prisiminti penktąjį Dievo įsakymą „Nežudyk“. Jis, anot kunigo, galioja ir tam, kuris svarsto galimybę pakelti ranką prieš save. Tai nusižengimas, nuodėmė. Bet ir vėl - juk ir melsdamiesi tariame: „Tebūnie tavo valia“...

Kiekvienas, anot kunigo, turime teisę pasvarstyti apie tai, kas yra teisinga. Kunigas - ne teisėjas. Jis - tik tas žmogus, kuriam pavesta išlaikyti bendrą tvarką atliekant religines apeigas. O atsakomybę prieš Dangiškąjį tėvą jis siūlo prisiimti kiekvienam asmeniškai.

Žmogus suskamba prisilietus Dievuliui

Pokalbio pabaigoje pašnekovas pateikia iš pirmo žvilgsnio keistoką klausimą: jei mes gyventume ten, kur spaudžia 40-ties laipsnių šaltis, iš kur žinotume, kas išties yra šaltis? Perfrazuojant: jei viskas visada mums būtų gerai, kaip pažintume, kas iš viso yra gera?

Jis pasakoja istoriją apie seną smuiką, kuris buvo pardavinėjamas aukcione. Subraižytas, nusėstas dulkių, aptriušusiomis stygomis. Už jį siūlė 100, 115, 120 dolerių. Bet atsistojo senas žmogus, paėmė smuiką į rankas, nuvalė dulkes, suspaudė ir perbraukė smičiumi per stygas. Pasklido dieviška melodija. Kai ji nutilo, salėje pakilo rankos ir suskambo balsai, siūlantys 1000, 5000, net 10 000 dolerių. Kas pakėlė to smuiko vertę? „Maestro prisilietimas“, - sako kunigas.

Žmogaus gyvenime - tas pats. Kunigas sako, kad žmogus suskamba tada, kai prie jo prisiliečia Dievulis. Vieni tyliau suskamba, kiti - garsiau. Būtent adventas yra tas laikas, kai galime suskambėti, sukurti savo melodiją, nes kiekvienas iš mūsų gyvenimo orkestre turime savo vietą, savo partiją. Tik svarbiausio neužmirškime - parodyti dėmesį vienas kitam.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai