Du mėnuliai. / scienginespace.blogspot.com nuotr.Žemės ir Mėnulio tandemas Saulės sistemoje yra unikalus. Mėnulio masė sudaro 1/81 Žemės masės. O daugelio kitų planetų mėnulių masė prilygsta tik 3/10 000 planetos masės.

Mėnulio dydis yra viena svarbiausių Žemėje vešinčios sudėtingos gyvybės prielaidų. Jei atsirastų antras mėnulis, viskas gerokai pasikeistų. Kaip?

Neseniai mokslo pasaulyje buvo suformuluota prielaida, jog kadaise aplink Žemę galimai skriejo du mėnuliai, kurie galiausiai įsirėžė vienas į kitą ir virto vienu. O vos prieš keletą savaičių mokslo portaluose pasirodė žinutė, jog aplink mūsų planetą tam tikrais epizodais iš tiesų skrieja daugiau nei vienas natūralus, tiesa, smarkiai mažesnis palydovas. Kas keistųsi, jei Žemė turėtų ne vieną, o du panašaus dydžio Mėnulius?

Teoriškai panarplioti tokios prielaidos modelį nusprendė astronomas ir fizikas Nilas Kominsas (Neil F. Comins).

Ne kas kitas, o Mėnulis savo gravitacija išmaišė pirmykštę ankstyvos Žemės paviršiaus „sriubą“ taip, kad ėmė keistis ir planetos paviršius, ir tai, kas ant jo yra (įskaitant ir gyvybę). Mėnulis yra viena iš priežasčių, kodėl para Žemėje trunka 24 valandas. Žemės ašies posvyrio kampas išlieka daugmaž stabilus dėl Mėnulio, o tai lemia stabilią metų laikų kaitą. Mėnulis yra viena iš naktinių sutvėrimų egzistavimo prielaidų.

Jei atsirastų antras mėnulis, viskas gerokai pasikeistų. N. Kominsas pamėgino teoriškai pamodeliuoti, kaip viskas vyktų, jei ankstyvieji Žemės formavimosi periodai būtų identiški, o antrasis mėnulis (universetoday.com siūlo šį hipotetinį dangaus kūną pavadinti Luna) būtų priklydęs vėliau ir įsitaisęs kažkur pusiaukelėje tarp Žemės ir Mėnulio.

Kad ir kaip smagu įsivaizduoti blėstančiose vakaro žarose regėti ne vieną, o du skirtingo dydžio mėnulių pjautuvus, tikrovė būtų ne tokia idiliška ir romantiška. Anaiptol. Lunos apsireiškimas Žemę nuniokotų. Jos gravitacija Žemę paveiktų pragaištingai: galybės žemės drebėjimų purtomu ir lava paplūdusiais ugnikalniais nusėtu planetos paviršiumi nusiristų didžiulio dydžio cunamiai. Gyvybės likučius nuniokotoje Žemėje pribaigtų atmosferą užtemdę pelenai ir nuodingi lietūs.

Tačiau, anot mokslininko, vos po kelių savaičių reikalai pasitaisytų – viskas pradėtų rimti. Luna įsitaisytų stabilioje orbitoje tarp Žemės ir Mėnulio. Abiejų šių dangaus kūnų gravitacija geologinį ir vulkaninį aktyvumą išprovokuotų ir pačioje Lunoje. Visai gali būti, jog Luna taptų panaši į vulkaninį Jupiterio palydovą Ijo.

Stichijoms Žemėje rimstant, atsirastų šansas gyvybei atgimti. Tačiau gyvybė du mėnulius turinčioje Žemėje būtų jau kitokia. Visų pirma gerokai šviesesnės būtų Žemės naktys – neskaitant periodų, kai naktiniame skliaute šviestų išsyk net dvi „naktinės saulės“, didžiąją dalį laiko naktį šviestų bent viena iš jų, o naktys be mėnesienos (vargas išgyvenusiems astronomams!) būtų tikra retenybė. Taigi, Žemėje susidarytų kur kas palankesnės sąlygos vystytis vadinamajai „naktinei“ gyvybei.

Keistųsi ir naktinės gyvybės įpročiai. Naktiniai plėšrūnai geriau matytų savo grobį – palengvėtų jų medžioklės sąlygos. Tiesa, potencialios jų aukos turėtų griebtis maskuotės mechanizmų tobulinimo. Bet kuriuo atveju, tokios sąlygos būtų palankios išsivystyti didesniam skaičiui protauti linkusių naktinių gyvūnų.

Prie dviejų mėnulių reikėtų prisitaikyti ir žmonėms. Lunos gravitacijos sukeliami smarkesni potvyniai ir atoslūgiai beveik eliminuotų galimybę gyventi pajūryje – skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio siektų kelis šimtus metrų. Žmonėms tektų mokytis jūromis ir vandenynais naudotis kiek kitaip, o gyvenimui tinkamų sausumos teritorijų Žemėje su dviem mėnuliais būtų gerokai mažiau.

Reikėtų keisti ir laiko skaičiavimą. Dabartinis laiko skirstymas į mėnesius netektų prasmės – tektų ieškoti naujos laiko skaičiavimo sistemos.

Žvelgiant į pačias tolimiausias dviejų mėnulių prielaidos perspektyvas, galima įžvelgti dar vieną neišvengiamą ir labai svarbų tokios sistemos momentą – anot N. Kominso, mėnuliai kažkada susidurtų. Abu palydovai laikui bėgant nuo Žemės po truputį toltų (kaip dabar tolsta Mėnulis). Neišvengiamas jų susidūrimas skeveldrų pavidalu Žemėn pasiųstų naują pragaištį ir dar vieną masinį gyvybės išmirimą. Galiausiai liktų vėl tik vienas mėnulis – naujos gyvybės eros Žemėje liudininkas.

technologijos