mokytojas petrauskis dovanaDevyniolika metų pedagoginio darbo stažo ir aplink knibždantys, akyse augantys, pasitikėjimą įgyjantys vaikai tikybos ir etikos mokytoju dirbančiam šilutiškiui Rimvydui Petrauskiui yra šių dienų džiaugsmas ir gyvenimo pilnatvė.

Dėl užsibrėžtų tikslų pašnekovas kažkada įgijo kelis aukštųjų mokyklų diplomus: Klaipėdos universitete - edukologijos bakalauro su vaikystės pedagogikos, pradinių klasių tikybos mokytojo ir socialinio pedagogo specialybes, vėliau - švietimo vadybos magistro studijų diplomą, o šiuo metu jau į pabaigą kapsi ir istorijos mokslų studijos Lietuvos edukologijos universitete.

Nors jam kasdien tenka važiuoti dirbti į dvi mokyklas - Katyčiuose ir Rusnėje, nors tenka pačiam neapleisti studijų, bet mokytojas atranda laiko ir kitiems savo pomėgiams. Būtent pomėgiams, o ne naudai ar pasiaukojimui.

„Darbo su jaunimu jokiu būdu negaliu vadinti aukojimusi. Juolab kad su jaunimu reikia dirbti atsakingai, be jokio melo ar dirbtinumo. Vaikai turi gebėjimą tarsi rentgeno spinduliais tave peršviesti ir pamatyti, koks esi žmogus“, - apie kasdienį mokytojo darbą sako Rimvydas.

Teko „uždaryti“ kelias mokyklas

Toks jau mokytojo likimas, kad, nors ir dirbi, stengiesi, kaupi savo patirtį  augini vaikus ir jiems dovanoji savo širdį, tačiau nuolat turi išgyventi begalinį stresą, nežinią dėl ateities ir bejėgiškumą.

Tokie jausmai labai gerai pažįstami pašnekovui, kuris pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoju, o vėliau - tikybos mokytoju ir socialiniu pedagogu įvairiose mokyklose. Mokytojui reikėjo atlaikyti net kelių mokyklų reorganizavimą, tiksliau - uždarymą. Taip praeityje liko Gaidelių, Užlieknių, Laučių mokyklos, kurių paskutinių atodūsių vienu iš liudininkų ir buvo mokytojas R.Petrauskis.
Beje, paskutinis netekties smūgis išgyventas dar praėjusiais mokslo metais, kai jam teko atsisveikinti ir su Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos Pradinių klasių skyriumi.

Šiuo metu mokytojas kelius mina į visiškai skirtingas puses - tikybos ir etikos pamokas veda Katyčių pagrindinėje, o tikybos - Rusnės pagrindinėje mokykloje.

„Dirbti keliose darbovietėse tenka tikrai ne dėl didžiulio mokytojo noro, o dėl diktuojamų sąlygų. Kaip žinia, vienoje nedidelėje mokykloje nepavyksta turėti pilno krūvio, kuris leistų uždirbti tiek, kad galėčiau išgyventi“, - apie neužtikrintą mokytojo padėtį sako pašnekovas.

Bet mokytojas ir penktadieniais po pamokų neskuba į namus, o priešingai, vyksta į Katyčių pagrindinę mokyklą ir joje praleidžia po keletą valandų. Čia jau beveik metai veikia R.Petrauskio inicijuotas ir įgyvendintas projektas, kurio metu buvo gautas finansavimas ir įkurta viena iš pirmųjų rajone jaunimo erdvių.

Mokinį reikia išgirsti

Mokytojas R.Petrauskis yra nuolat apsuptas jaunimo, randa su juo bendrą kalbą, įvairių veiklų, praleidžia kartu daugybę valandų.

„Šių dienų mokytojui svarbiausia išgirsti, ko nori mokinys. Dažniausiai problemos atsiranda būtent dėl to, kad mes, mokytojai, nesiklausome arba net nenorime išgirsti jauno žmogaus norų, poreikių. Klaidinga, jei nuolat bandome  įtikinti vaikus, jog esame patys protingiausi, kad žinome, išmanome“, - sako pašnekovas pripažindamas, kad bendros kalbos atradimas su bręstančiomis asmenybėmis ir jam pačiam toli gražu neatėjo pirmais pedagoginio darbo metais.
„Sėkmė atėjo tada, kai išmokau išgirsti. Beje, išgirsti ir suprasti jauną žmogų - gana sudėtingas procesas“, - pripažino vyras. Anot jo, jaunimui reikia duoti galimybę spręsti ir įgyvendinti idėjas, o mokytojo pareiga - suteikti pagalbą, rengiant įvairius projektus, dėstant mintis.

„Lygindamas save su tuo mokytoju, koks buvau prieš devyniolika metų, matau kitą asmenį - labiau pasitikintį“, - sako pašnekovas, kuris vienu svarbiausių pedagogo formavimosi veiksnių laiko bendravimą su kolektyvu. Pasak jo, dalyvaujant įvairiuose seminaruose gali gauti tik teorinių žinių, o jam asmeniškai daugiau patirties davė ne kursai, o bendravimas su kolegomis prie arbatos puodelio, diskusijos, išsikalbėjimai.

Keičiasi gyvenimo tempasmokytojas petrauskis su katyciu jaunimu

Keičiasi ne tik žmonės, bet ir gyvenimo tempas. Kaip pripažįsta pašnekovas, dabar dauguma vis bėgame, kažkur lekiame ir dažniausiai niekur nespėjame. O jaunos asmenybės palieka užribyje.

„Rodos, anksčiau ir laiko turėjome daugiau, ir skyrėme dėmesio gyvam bendravimui, pasisėdėjimams. Beje, šiandien taip skubėdami tikrai nenuveikiame daugiau. Būtent gyvo bendravimo labai reikia ir jaunam asmeniui. Jaunuoliai to dažnai ir ateina pas mane, prašosi pasikalbėti, nori kartu keliauti“, - sako R.Petrauskis.

Mokytojas teigia, kad jo darbo diena su skambučiu iš paskutinės pamokos toli gražu nesibaigia. Daug laiko jis praleidžia Katyčių jaunimo erdvėje, rengia projektus, ataskaitas. Dažnai važiuoja į seminarus, neretai savaitgaliais ar atostogų metu mokytojas vyksta su grupele jaunimo į įvairias ekskursijas.

Darbas su jaunimu - ne pasiaukojimas

Nors darbui su jaunimu skiria visą savo laisvalaikį, R.Petrauskis sako, jog toje veikloje nėra jokio pasiaukojimo. Mokytojui tai - vienas iš malonumų.

Beje, riba tarp mokytojo ir mokinio yra itin trapi. Nors kartais tikybos ir etikos mokytojas sulaukia kreipimosi ir vardu, jis sako, jog tai nė kiek netrikdo.

„Manau, kad svarbiausia mokėti išlaikyti tinkamą atstumą. Kartais reikia savyje „išjungti“ mokytoją ir būti draugu, bet tik ne draugeliu“, - teigia jis ir priduria, kad didžiausias įvertinimas yra besišypsantys vaikai, atrandančios, siekiančios, norinčios bei besidominčios aplinka asmenybės.

Pomėgiai ir pašaukimas

mokytojas petrauskisPaklaustas apie poilsio dienas, R.Petrauskis tik nusišypsojo ir sakė, jog rugsėjis buvo gana įtemptas, tad ir laiko sau neskyrė.
„Esu savotiškas vienišius, mėgstantis keliauti pėsčiomis, būti gamtoje, ją fotografuoti ar rinkti įvairias vaistažoles“, - apie savo asmeninį gyvenimą atviravo pašnekovas. Anksčiau daug laiko skirdavo savo pasiligojusiems tėvams, tačiau su tėčiu atsisveikino prieš beveik dvejus metus, o su mama - prieš pusmetį.

Tad laiką, kurį praleidžia su jaunimu, vadina laiku, skirtu ir sau. O keliones į seminarus irgi vadina pažintinėmis, nes po seminarų mėgsta pasivaikščioti, susipažinti su vietove.

„Mokytoją savyje auginu iki šiol ir tai tikriausiai tęsis iki gyvenimo galo. Dažnai atsimenu vieno mokytojo pasakytus žodžius: jei pradėjęs dirbti pedagogu šiose pareigose išbūni penkerius metus, vadinasi, tam ir esi sutvertas. Mokytojo iš tavęs niekas neištrauks. Na, o jei atsiranda abejonių, ar verta dirbti mokytoju, jei pareigos vargina iki nevilties, tuomet nereikėtų daug svarstyti, reikėtų ieškoti darbo kitur“, - pripažino „Šilutės naujienų“ kalbintas mokytojas R.Petrauskis, didžiąją savo gyvenimo dalį skiriantis augančioms kartoms.

 

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt