gamtos fotografas belchev nuotraukos autore Simona BelchevaTrisdešimtmetis Borisas Belchevas prieš aštuonerius metus ryžosi palikti gimtąją Bulgariją, joje gyvenančius artimuosius ir naują gyvenimą pradėti Lietuvoje visai nemokėdamas svetimos šalies kalbos. Tam jis pasiryžo dėl dviejų svarių priežasčių: meilės lietuvaitei žmonai ir meilės gamtai.

Štai jau devyni mėnesiai, kai pašnekovas su žmona Simona jaukų šeimos židinį kursto Šilutėje. Pamaryje - ir gamta nuostabiausia, ir galimybių joje realizuoti save daugiausia. „Taip jau susiklostė gyvenimas, kad vaikystės pomėgis tapo ir mano profesija“, - sako Borisas, gamtos fotografas ir ornitologas, stebintis bei fotografuojantis žalumą ir gyvūniją bei mokantis su ja susikalbėti.
Boriso gamtos fotografijos dažnai eksponuojamos įvairiose Lietuvos parodose, taip pat ir spausdinamos Prancūzijos spaudoje ar Anglijoje „BBC Wildlife Magazine“ žurnale.
Iš Aliaskos - į Lietuvą

Dar būdamas studentas Borisas ryžosi užsidirbti pinigų gerai fotoįrangai. Tuomet jis iš Bulgarijos išvažiavo dirbti į Aliaską. Tengamtos fotografas tulzys dirbo kavinėje, o po dviejų mėnesių sutiko lietuvaitę, kuri čia taip pat buvo atvykusi užsidirbti.

Pamilę vienas kitą jaunuoliai apsisprendė gyventi kartu, ilgai nesvarstė ir sumainė žiedus.

Pirmoji pažintis su svetima šalimi - Lietuva - emigrantui Borisui prasidėjo Kėdainiuose, kur gyveno žmona ir jos tėvai.

„Kai atvažiavau į Lietuvą, nemokėjau nė vieno lietuviško žodžio. Su žmona bendravau angliškai, o su uošviais - rusiškai.

Tačiau, norėdamas įsitvirtinti bei domėdamasis, kaip greičiau galėčiau baigti Bulgarijoje pradėtus biologijos mokslus, sužinojau, jog Lietuvoje studijos užsienio kalba gana brangios. Tad neliko kitos išeities, kaip išmokti kalbėti lietuviškai“, - pasakojo pašnekovas, svetimą kalbą išmokęs per keletą mėnesių. Šiandien tik akcentas išduoda, jog vyras yra kitatautis.

Borisas džiaugiasi, kad atkaklus ėjimas link užsibrėžto tikslo leido jam baigti išsvajotus mokslus. Pernai Vytauto Didžiojo universitete jis įgijo aplinkotyros ir ekologijos bakalauro laipsnį.

Svajonės susietos su Pamariu

gamtos fotografas ereliaiDar gyvendamas Kėdainiuose Borisas neužtruko atrasti erdvių, kur galėtų save realizuoti bei siekti vaikystės svajonių išsipildymo. Didžiausios jų - gamta ir jos fotografavimas. Pastarasis perimtas iš senelio.

„Kai apsigyvenome Lietuvoje, norėjau imtis ekologinio turizmo“, - pasakojo Borisas. Idealiausią vietą tolesnei savo veiklai jis pamatė esant Nemuno deltos regioninį parką. „Supratau, jog noriu gyventi ir dirbti čia, Šilutės krašte - paukščių ir gamtos karalystėje“.

Šilutė jam labai patinka. Čia jis surado daug naujų draugų, ornitologų, verslininkų, vystančių ekologinį turizmą. „Žinoma, pradžia yra sunki“, - sako pašnekovas, kuris jau kelerius mėnesius organizuoja išvykas suaugusiųjų grupėms, daugiausia - užsieniečiams. Jų dalyviai fotografuoja, stebi gamtą.

Taip pat Borisas kartu su partneriais rengia paukščių atpažinimo kursus, kurių metu rengiamos 8 išvykos: Nemuno deltos regioniniame parke, Šilutės rajone, Klaipėdoje ir kituose šalies rajonuose. Pašnekovas pripažįsta, kad domėjimasis gamta ir jos fotografavimu stipriai auga.

„Kai pakvietėme registruotis norinčiuosius stebėti paukščius, per tris mėnesius sulaukėme jų tiek, kad grupes ir išvykas galėtume rengti dvejus metus“, - sako gamtos fotografas.

Anot jo, labiausiai paukščiais domisi studentai ir vyresni žmonės. Visi jie, baigę tokius organizuojamus kursus, laiko egzaminą ir įgyja Norvegijos universiteto sertifikatą.

Atpažįsta kelis šimtus paukščių rūšių

Boriso pirmieji rimtesni paukščių fotografavimo darbai buvo atlikti dar Bulgarijoje - čia fotografas dalyvavo baltųjų gandrų apskaitoje.

„Yra patvirtinta, kad Lietuvoje gyvena ir apsilanko 387 paukščių rūšys. Iš jų iki šio rudens Lietuvoje jau užfiksavau 237, Nemuno deltoje - apie 200“, - sako pašnekovas. Nors pagrindinė paukščių migracija jau baigėsi, anot Boriso, šiuo metu dar galima pastebėti paukščių, kurie, atrodo, nemigruoja. Bet faktai rodo kitaip.

„Kaip jums atrodo, ar migruoja kikiliai, zylės ir geniai? Taip, migruoja. Žieduojant buvo pastebėta, kad šių paukščių rūšys iš Šiaurės atskrenda į Lietuvą ir atvirkščiai“, - pasakojo Borisas, kuris net buvo pagavęs mėlynąją zylę, perinčią Lietuvoje, o sužieduotą Prancūzijoje.

Daugumą savo fotografijų Borisas padaro slėptuvėse, kuriose jis prabūna ilgai, nepaisydamas oro temperatūros ar drėgmės, - tik taip galima sulaukti arčiau savęs ir užfiksuoti paukščius.

Slėptuves pasidaro iš natūralių medžiagų, o tada ima paukščius vilioti įvairiomis gudrybėmis: žiemą - maistu, vasarą - vandeniu ar girdykla. Dar galima vilioti balsu, tačiau mėgėjams toks viliojimo būdas vargu ar įmanomas. Vilioti balsu galima dar neprasidėjus arba jau pasibaigus paukščių perėjimo metui.

Priklausomas nuo gamtos

Paklaustas apie mylimiausią paukštį, Borisas nedvejodamas sako, kad tai -tulžys, mažas paukštis, gyvenantis urvuose, kuriuos pats ir išsikasa.

Šie paukščiai, anot jo, yra labai fotogeniški - turi ryškiai mėlyną nugarą, oranžinę krūtinę ir ilgą snapą bei puikiai moka nardyti. Tulžiai gyvena prie švarių upių, kur plauko mažos žuvytės. Borisas prisimena, kaip jam ne kartą teko matyti tulžį, pagavusį žuvelę ir su ja žaidžiantį kaip katinas su pele.

„Mėgstu įamžinti ne tik paukščius, bet ir miško gyvūnus. Beje, žinduolius yra sunkiausia nufotografuoti, nes jie dažniausiai aktyvūs naktimis ir turi geresnę klausą, uoslę, ne taip lengvai prisiartina“, - pripažino fotografas.

Pašnekovas sakė, kad tapo savotiškai priklausomas nuo gamtos: jei bent porą dienų neišeina į laukus, miškus, ima nervintis ir nerimauti.

 

 

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt