kalvis keterius paroda„Kalvystė - vienas seniausių amatų žmonijos istorijoje. Ji apipinta įvairiais mitologiniais pasakojimais įvairiose pasaulio šalyse. Mitologijoje kalvis yra išskirtinė būtybė, turinti nepaprastų gabumų nukalti saulę, mėnulį ar įveikti piktą priešą. Tad nenuostabu, kad visais laikais kalvio darbas buvo labai vertinamas. Juk valdyti tokią kietą medžiagą kaip metalas gali ne kiekvienas.

O šių dienų kalvis - meniškos sielos žmogus, puoselėjantis senąsias vertybes“, - sakė kultūrinės veiklos vadybininkė Sonata Verbučianskė, pristatydama daugiau kaip savaitę Salos etnokultūros ir informacijos centre eksponuojamą kalvystės dirbinių parodą, kurios autorius - Raimondas Keterius.

Jau trečius metus gyvenantis Rusnėje kalvis R.Keterius salą papuošė ne vienu meno kūriniu. Vienas iš svarbesnių saloje - prie evangelikų liuteronų bažnyčios pastatytas kryžius. Pats kalvis džiaugiasi, kad visi klientai, kreipęsi su užsakymu, vėliau jį vadina „savu kalviu“, kartą atradę, kitų nebeieško.

Nuo griovių kasėjo iki kalvystės

Anksčiau be kalvio dirbinių neapsiedavo nė viena šeima: jų reikėjo kiekviename ūkyje, kiekvienoje troboje. Šiandieninė kalvis keterius ziurovaikalvystė labiau orientuota į meninių dirbinių gamybą, o kalvio rankose geležis virsta įvairiomis interjero, eksterjero detalėmis ir kūriniais: šviestuvais, vartais, tvoromis, laiptų turėklais, juvelyriniais gaminiais. Kalvių darbuose atsispindi senoji liaudies ornamentika, gyvūnų ir augalų simbolika.

„Menas visada buvo su manimi ir šalia manęs. Tačiau iki atrasdamas tai, ką darau dabar, gyvenau ieškojime“, - sako R.Keterius ir prisipažįsta, kad iki šiol nuolat ieško, nes kūryba - neišsemiamas dalykas.

R.Keterius atviravo, jog gyvenime jam teko ir griovius kasti, ir dirbti banke, ir kurti reklamas. Tačiau specializuotų mokslų, susijusių su kalvyste, jis nesimokė. Neteko lankyti ir jokios Meno mokyklos, o kelerius metus studijuota architektūra buvo palikta priartėjus iki diplominio darbo gynimo.

Didysis mokytojas, guru, anot R.Keteriaus, buvo jo uošvis Stasys Mudinas, kuris ir paskatino imtis kalvystės. Be to, vienaip ar kitaip beveik visa giminė susijusi su menu. Dėdė drožinėjo, vėliau pomėgį menui perdavė savo dukrai, Raimondo pusseserei Aidai Vilienei, kuri kartu su žinomu kalviu Dariumi Viliumi gyvena Vilkyčių kaime ir savo gaminiais žavi daugelį žmonių.

Palikęs gimtąją Klaipėdą ir su žmona Kristina, kuri gavo darbą Nemuno deltos regioninio parko direkcijoje, atvykęs gyventi į Rusnę, R.Keterius visą save atidavė atrastam kalvystės menui.

„Čia daug ramiau. Kai gyvenome Klaipėdoje, aplink viskas sukosi lyg skruzdėlyne. Visi bėga, kažkur skuba. O Rusnės ramybėje galima pasisemti unikaliausių idėjų“, - sako kalvis.

Siekia tautodailininko vardo

kalvis keterius rozePraėjusią savaitę Salos etnokultūros ir informacijos centre atidaryta pirmoji R.Keteriaus kalvystės dirbinių parodų. Anksčiau buvo surengtos kelios jo nuotraukų parodos, kuriose užfiksuota ir gamta, ir kalvystės dirbiniai.

„Kadangi pagaminti darbai iškeliaudavo pas klientus, iš pradžių turėjau mažai eksponatų. Tačiau paklausiau uošvio patarimo: „Jei darai klientui, padaryk ir sau“. Taip per kurį laiką ir sukaupiau eksponatų ne tik kaip pavyzdžių klientams, bet ir pirmajai parodai“, - susirinkusiesiems sakė R.Keterius.

Apie tai, kad menininkas turi Dievo dovaną, patvirtina ir neįtikėtinai dideliu greičiu augantis kitų kalvių vertinimas - kalvystės ėmęsis R.Keterius per metus tapo Lietuvos kalvių sąjungos nariu. Šiuo metu menininkas siekia tautodailininko vardo.

Vienetiniai, laisve pulsuojantys dirbiniai

„Nemenkinkite manęs manydami, kad kalvis - tai tvirtas, barzdotas vyras, laikantis didžiulį kūjį ir skleidžiantis skambų žvangesį“, - parodos lankytojams linksmai sakė smulkaus sudėjimo R.Keterius. Anot jo, nuo seno suformuotas kalvio galiūno įvaizdis jau neatitinka šių laikų standartų.

„Pirmiausia, technika jau yra kitokia, o kalti reikia taip, kad kuo mažiau tam  skirtum jėgos. Kalti reikia su protu, o ne - jėga“, - pripažįsta rusniškis kalvis.

R.Keterius savo darbuose daugiausia naudoja juodąjį metalą, lieja stiklą su žalvariu bei naudoja kitokias medžiagas. Anot jo, prieštarauti metalui negalima. Jis pats parodo, ko nori. „Reikia susitarti su metalu, tame ir yra visa kalvystės subtilybė“, - sako kalvis, pripažindamas, jog labiausiai jam patinka laisvi žmonės, duodantys ir kalviui laisvę.

„Dažniausiai aš pats išsireikalauju 100 proc. laisvės kūrybai, kad kalvis keterius bitenevaržytų, nestatytų į jokius rėmus. Noriu kurti laisvai. Ir jokiu būdu kalvystėje ir mene neturi būti anatomijos, tad nukaltuose „Grybuose“, „Bitėje“ ar „Rožėje“ žmogus neturi ieškoti sąsajų su tikrovišku objektu“, - apie savo kūrybą pasakojo R.Keterius. Įdomiausia, kaip pripažino kalvis, kad paruošti eskizai yra viena, o gautas rezultatas - kita.

„Jei duotum tą patį eskizą skirtingiems kalviams, rezultatas taip pat būtų skirtingas“, - pripažino kalvis.
Anot jo, kiekvienas dirbinys turi ir savą istoriją. Štai „Bitės“ idėją brandino apie metus.

Tiki savo darbais

R.Keterius sakė, jog rimti kalviai visad pavydi tiems, kurie užsiima tik menais, nes, jei pradedi gaminti rinkos gaminius, menui laiko nebelieka. Pavyzdžiui, vienu metu didžioji dalis jo užsakymų buvo šviestuvai.

Šiuo metu rusniškis įgyvendina individualius užsakymus, dalyvauja projektuose ir puošia viešąsias erdves. Vienas iš unikalių užsakymų, kurį Raimondas atliko saloje gyvenančiam Kęstučiu Laukevičiui, buvo irklų įtvarai. Anot parodos atidaryme dalyvavusio paties K.Laukevičiaus, kalvis atsakingai ieškojo tinkamiausio sprendimo, todėl meniškai pagaminti įtvarai ir kalvio raižiniais išdabinti patys irklai yra ne tik vienetiniai kūriniai, bet tvirtai ir užtikrintai atlaikė ilgą ekspediciją.

„Tai tvirtas savo nuomone kalvis. Jis ne tik pats tiki tuo, ką daro, bet tikėti priverčia užsakovą“, -  sakė K.Laukevičius.

Kuria ir dovanoja

Pristatydamas eksponatus ir dalindamasis savo ateities svajonėmis kalvis R.Keterius perpasakojo atmintyje jam giliai įsirėžusį pokalbį su Vilkyčiuose gyvenančiu giminaičiu, kalviu Dariumi Viliumi. Pastarasis  Švėkšnos miesteliui yra padovanojęs nukaltą didžiulę „Gervę“, skirtą tautos aukoms atminti, Vilkyčiams - trijų vilkiukų skulptūrą, nulietą iš daugiau kaip 120 kg žalvario, surinkto sava iniciatyva.

„Darius man sakė, kad vien iš meno negyvensi, reikia kažką ir duoti, aukoti. Ir aš stengiuosi laikytis šios taisyklės“, - pripažino R.Keterius.

Anot jo, kai su žmona atvyko gyventi į Rusnę, jiems salos miestelis buvo pristatytas kaip angelų miestas. Tai vienur, tai kitur tąkart aplinką puošė angeliukai. Tad turbūt ne šiaip sau kalvio mintyse šiuo metu mezgasi idėja padovanoti apgriuvusiam ir neišvaizdžiam tilteliui per Pakalnės upę menišką turėklą, kuriame būtų vaizduojami du angelėliai, iš abiejų pusių laikantys virvelę.

„Kai pagauna idėjos, nori pulti ir daryti, nes jų yra tiek, jog net viso gyvenimo neužtektų įgyvendinti“, - pripažįsta R.Keterius.
Parodos atidarymo proga kalvį sveikino ne tik kolegos, krašto kalviai, bet ir Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė. Ji, perduodama R.Keteriui gėles nuo Centro ir Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės, džiaugėsi, kad Raimondas - ne amatininkas, o tikras kūrėjas. R.Keterius save atranda ir kituose menuose: tapo, fotografuoja. Ateityje tikimasi Salos etnokultūros ir informacijos centre surengti ir R.Keteriaus įamžintos Rusnės gamtos fotografijų parodą.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos