Jeloustounas JAV 2012„Malonu savo įspūdžius prisiminti ir smagu jais dalintis. Tikiuosi, kad parodoje pasikrausite emocijų, įspūdžių bei noro keliauti“, - fotoparodos „Laukinė Amerika. Kelionių dienoraščiai“ atidarymo metu kalbėjo autorė Aušra Paulauskaitė.

Fotografija ir kelionės yra dvi nenumaldomos Aušros aistros, padedančios jai ištrūkti iš kasdienės rutinos, pamatyti vis naują pasaulio kampelį, susipažinti su naujais žmonėmis, skirtingomis kultūromis. Jos yra neišsemiamas kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

„Esu ne tik fotografė, mokytoja ir keliautoja, bet ir kelionių agentė, nes visus kelionės maršrutus suplanuoju pati, o draugas finansuoja ir vežioja“, - atvirauja 2-3 kartus per metus į Europą ar Ameriką išvykstanti šilutiškė.

Jau septynerius metus ištikimi poros kelionių bičiuliai ir talismanai yra pliušiniai meškiukai. Vienas jų „gyvena“ pas Aušrą Lietuvoje, kitas - pas draugą  Amerikoje, o susitinka jie per bendras atostogas. Nuo sausio šie talismanai tikriausiai apsigyvens kartu gerokai ilgesniam laikui, nes Aušra ruošiasi išvykti gyventi į JAV. Šilutiškė patikino, kad gimtojo krašto nepamirš ir kai tik turės naujos medžiagos, vėl organizuos parodą.

Fotografuoti įkvėpė tėtis

Aušra Paulauskaitė gimė ir užaugo Šilutėje. Po studijų Klaipėdos universitete ji dirba anglų kalbos mokytoja Šilutės Martyno IMG 3643 FaaJankaus pagrindinėje mokykloje.

„Fotografuoju nuo paauglystės, labai dėkinga tėčiui, kad paskolino pirmuosius fotoaparatus, įkvėpė aistrą fotografijai, išmokė pirmųjų šio meno paslapčių“, - apie vieną mėgstamiausių savo laisvalaikio užsiėmimų kalba moteris.

Vėliau patarimų ir idėjų Aušra sėmėsi iš fotografijos žurnalų, Niujorko fotografijos instituto ir kitų internetinių svetainių.

A.Paulauskaitės nuotraukos eksponuojamos Šilutė500, Nacionalinės geografijos (National Geographic) ir Amerikos vaizduojamojo meno (Fine Art America) interneto svetainėse, dalyvauja įvairių svetainių fotokonkursuose.

Po kelių kelionių į Ameriką šilutiškei ėmė bręsti mintis apie kelionių fotografijų parodą. Taip gimė „Kelionių dienoraščiai“. 2013 metais M.Jankaus pagrindinėje mokykloje buvo eksponuojama pirmoji šios serijos paroda „Kelionių dienoraščiai: Amerikos nacionaliniai parkai“.

Spalį Šilutės viešojoje bibliotekoje autorė pristatė atnaujintą ir papildytą kolekciją. „Laukinė Amerika. Kelionių dienoraščiai“ supažindina su Šiaurės Amerikos saugomomis teritorijomis.

Pilkasis staras pragraužė palapinę

IMG 3721 FAAA.Paulauskaitė 2012 metų vasarą su draugu apkeliavo šešias JAV valstijas ir nacionalinius parkus. Parodoje eksponavo Ledyno (Glacier), Jeloustouno (Yellowstone, įkurtas 1872), Didžiojo tetono (Grand teton) nacionalinių parkų vaizdus.

„Tai buvo nuostabi kelionė. Suplanavę maršrutą, mėnesį važinėjome automobiliu, grožėjomis augalais, gyvūnais, gamtovaizdžiu“, - prisimena šilutiškė. Jie aplankė ir Teodoro Ruzvelto nacionalinį parką Šiaurės Dakotoje, kuris Aušrai iš pradžių pasirodė neypatingas - neaukštos kalvos, vasaros metu išrudusi žolė. Tačiau didžiausias šių plynių brangakmenis yra gyvūnija. Aušrą sužavėjo ne tik laukiniai mustangai, bet ir prerijų šuniukai, kurie pasistiebę ant užpakalinių kojų žvalgosi, šnekasi įdomiais balseliais. Jų giminaičiai graužikai marmotai yra daug stambesni, gyvena žemėje iškastuose urvuose.

Ledyno nacionalinis parkas pavadintas taip dėl to, kad daubos, ežerai šioje teritorijoje susiformavo slenkant ledynams. Šiame parke keliautojai lankėsi juodapėdžių indėnų rezervate. „Indėnai yra neatsiejama Amerikos kultūros ir gamtos dalis, nes jie gyvena natūraliai, siedami savo gyvenimo būdą, papročius su gyvąja gamta“, - pasakojo Aušra, kelias dienas praleidusi turistams skirtame indėnų kaimelyje.

Gyveno jie indėniškoje palapinėje „tipi“ ir sako patyrę visus gyvenimo tokiame būste džiaugsmus: viduje palapinės užsikūrė laužą - grynas oras lauke, o viduje smagu, gera.

„Bet ryte turėjome nekokį siurprizą, nes pilkasis staras įsigraužė pro „tipi“ apačią ir pataikė ten, kur buvo čiužinys. Kitą naktį miegojom ant žemės“, -  juokėsi Aušra.

Liepos mėnesį čiupinėjo sniegą

Iš indėnų kaimelio pora patraukė į Ledyno parke esančią kempingo stovyklėlę, kur įsikūrė palapinių aikštelėje, apsuptoje krūmynų, žolynų. Iš šios vietos atsivėrė nuostabus vaizdas į Šefo kalną.

Viena mėgstamiausių Aušros nuotraukų yra vaizdas iš palapinės ir vadinasi „Svajonių namai“: vieną rytą atsikėlusi Aušra iš palapinės pažvelgė į mėlyną dangų ir pagalvojo, kad taip kiekvieną rytą žmogus galėtų pabusti ir aplink jį būtų gamta, grynas oras, žydras dangus.

Tą nuotrauką šilutiškė buvo nusiuntusi į „National Geographics“ konkursą „Mano namai“, kuris prašė pateikti netradicinį požiūrį į namus. Nors fotografija nelaimėjo prizų, bet gavo daugybę gerų atsiliepimų.

„Augalai yra geriausi meteorologai, - pasakojo Aušra apie kitoje nuotraukoje užfiksuotas smilgas. - Kol laikėsi šilti ir saulėti orai, visos smilgos aplink atrodė „normaliai“. Vieną dieną jos visos staigiai sužydėjo - geltoni mažučiai žiedeliai iš visų nukaro, o kitą rytą, po lietaus, nebeliko nei vieno žiedelio. Žinojo smilgos, kad reikia sužydėti, paskleisti sėklutes, kol neatėjo lietus. Pagalvojau, kad reikia užfiksuoti šitą momentą.“

Vėliau šilutiškė su draugu aplankė žemyninio padalijimo vietą - Logano perėją. Logano perėja yra aukščiausia parko vieta (2024 metrų aukščio), pasiekiama automobiliu. Vienoje perėjos pusėje žydėjo gėlės, o kitoje buvo sniegynai. Tai buvo pirmas sniegas, kurį šilutiškė pačiupinėjo liepos mėnesį.

Meškas atbaido varpeliu

Jeloustouno nacionaliniame parke - daug meškų. Kiekviename turizmo informacijos centre yra ir priemonių apsiginti nuo meškų, ir lankstinukų, o gamtoje daug perspėjamųjų ženklų, nurodančių saugotis grizlių, rudųjų, juodųjų meškų.

„Kai vaikštai po kalnus, reikia nuolat skambinti varpeliu, kad netyčia nesusidurtum akis į akį su lokiu, kad tave išgirdęs jis pasitrauktų“, -  pasakoja šilutiškė. Tačiau, anot Aušros, turistai nepaiso perspėjamųjų ženklų - pamatę mešką, šoka iš automobilių ir bėga fotografuotis.

Daug perspėjimų ir dėl bizonų, kurie yra vieni pagrindinių Jeloustouno gyvūnų. Jų bandos didžiulės, jos visur vaikšto laisvai, nėra jokių apribojimų, tvorų. „Natūralioje gamtoje ne gyvūnai turi saugotis žmonių, o žmonės, kad netrukdytų gyvūnams“, - apie laisvus laisvos gamtos kūrinius pasakojo Aušra.

Jeloustouno parkas žymus ir savo geizeriais bei karštaisiais šaltiniais. Vieni jų pupsi, kiti burbuliuoja, o treti vis ištrykšta didžiuliais fontanais. Šie tvenkiniai būna įvairių spalvų - spalva priklauso nuo to, kokios bakterijos ten gyvena.

Pats gražiausias Aušrai pasirodė „Morning glory“ tvenkinys, kuris kažkada buvo gražiai lygiai mėlynas, o dabar yra įgavęs ir geltonos, ir oranžinės spalvos. Vandens telkinio spalva pakito dėl to, kad turistai ten meta monetas ir visokius kitokius laimę simbolizuojančius daiktelius. O metalas, karštame vandenyje sureagavęs su įvairiomis bakterijomis, sukuria naujų elementų. Dėl to net užsikemša dugne esančios angos, iš kurių veržiasi karštieji šaltiniai.

„Didysis ištikimasis“ tvenkinys taip vadinamas dėl to, kad jo išsiveržimus galima prognozuoti minučių tikslumu, netgi yra pakabintas išsiveržimų grafikas.

Išvykdami iš Jeloustouno keliautojai pamatė dar vieną gyvūnijos atstovą - vilką. „Pas mus vilkus šaudo, o ten saugo, nes jie yra nykstanti rūšis. 2013 metais visame dideliame parke buvo likę mažiau negu 100 vilkų“, - pasakojo keliautoja.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos