sisioniskiu valgiai aksavera miksiene silutes muziejujeGručko košė, barborynė, muizė, klekerzupė, žuvienė iš pūkių, plėkynė, kasleris, zelcas, kliopsai, šmantšinkis, pipiernėščiai, štrucelis, krendelis - tai pavadinimai valgių, kuriuos gamindavo lietuvininkai.

Praėjusiame šimtmetyje garavę ant daugumos šišioniškių stalo, šiandien šie pateikalai - tikra egzotika.

Etnografė iš kaimyninės Pagėgių savivaldybės Aksavera Mikšienė išleido knygą „Lietuvininkų valgiai“, kurioje surašyti tradiciniai Pagėgių krašto receptai. Prie leidinio pridėta ir kompaktinė plokštelė, kurioje senieji lietuvininkai pasakoja apie Mažosios Lietuvos papročius ir maistą.

Vieną advento vakarą p. Aksavera svečiavosi Šilutėje, kur susirinkusiems šilutiškiams pasakojo apie senąsias maisto gaminimo tradicijas. Prie bendro stalo susėdę edukacinės vakaronės dalyviai ne tik klausėsi, bet ir kepė pipiernėščius - kalėdinius sausainiukus.

H.Šojaus muziejuje lankėsi ir Pamario pagrindinės mokyklos pirmokai, jie puošė kalėdinius meduoliukus.


Nuėjo dainos, gavo receptąsisioniskiu valgiai sausainius gamina silutes muziejuje

A.Mikšienė senuosius receptus rinko tik Pagėgių krašte ir tik iš lietuvininkų.

Ji prisimena, kaip pirmą kartą užrašė autentiško patiekalo receptą. A.Mikšienė, daug metų vadovaujanti Pagėgių folkloriniam ansambliui „Kamana“, kartą nuėjo pas „bajavą“ senolę paprašyti dainos žodžių.

Aksavera puikiai prisimena, kokią dainą tuomet užtraukė senolė: „Aš išėjau pavaikščioti, žiūriu žiba žiburys, aš priėjau prie langelio, pasirodė reginys. Aš pabeldžiau į langelį ir atdarė man duris, visos gražios, visos puikios, kelnes pakėlusios...“

Padainavusi šiuos posmelius senolė pasiūlė užsirašyti ir patiekalo su moliūgu receptą, kurį išmoko iš savo mamos. „Nuo to ir prasidėjo senųjų patiekalų receptų fiksavimas“, - sako etnografė.

Senosios lietuvininkės etnografei pasakojo apie savo gyvenimus, apie viską, ką jos patyrė, o bekalbant atskleisdavo, ir ką gamino bei kaip gamino. A.Mikšienė su kiekviena lietuvininke bendravo po tris, po keturis kartus - kuo daugiau ateidavo, tuo daugiau senolės prisimindavo.

Nežinojo, kas yra cepelinai

sisioniskiu valgiai vaikai dazo sausainius silutes muziejujeLeidinyje „Lietuvininkų valgiai“ pateikti sriubų, mėsos, žuvies, daržovių, miltinių patiekalų, gėrimų receptai. Įdomu, kad lietuvininkai gamindavo varškės, alaus ar kiaulės storosios žarnos sriubą, raugindavo burokėlius, kepdavo bulvių kotletus. Ruginę duoną jie kepdavo ne tik paprastą, bet ir su lašiniais ar bulvių koše.

Kūčių vakarienei knygos sudarytoja rekomenduoja pasigaminti virtą lyną. Išskrostą, išvalytą ir nuplautą lyną reikia įtrinti druska, prieskoniais ir susukti į sudrėkintą drobę. Drobės galus užrišti ir taip paruoštą lyną dėti į verdantį vandenį. Vandenį pasūdyti ir virti apie 30-40 minučių. Išvirusią žuvį išvynioti iš drobės, dėti į dubenį ir užpilti parūgštintu sultiniu.

Anot A.Mikšienės, labai skanu ir lynas drebučiuose. Nuo žuvies kaulų reikia nuimti mėsą, supjaustyti gabaliukais ir nepamiršus prieskonių iškepti keptuvėje. Vėliau pagal savo skonį pasigaminti saldžiarūgštį marinatą, įdėti į jį šaukštą išbrinkintos želatinos ir užpilti ant iškeptų lyno gabaliukų. Padėti šaltai, kad sustingtų, ir valgyti su karštomis bulvėmis.

„Visi patiekalai atrodo tokie patys, kokius ir mes gaminame, bet lietuvininkai tą patiekalą valgo kitaip“, - sako Aksavera.
Pavyzdžiui, yra įprasta, kad paraugintas avižinis kisielius būdavo Kūčių patiekalas, o lietuvininkai jį valgydavo ir ne švenčių metu kartu su bulvėmis ir spirgučių padažu.

Plėkinė sriuba daug kam žinoma kaip sriuba, išvirta iš kiaulės skrandžio su morkomis ir bulvėmis. O lietuvininkai irgi turi plėkinę sriubą, tačiau ją gamindavo kitaip. Kiaulės skrandį išvirdavo, supjaustydavo gabaliukais, padarydavo marinatą kaip silkei ir marinuotą valgydavo su bulvėmis.

Anot Aksaveros, įdomus patiekalas - garinukai. Reikia pasigaminti mielinę tešlą, tada į puodą dėti sietelį ir ant jo sudėti trušių (nendrių) šiaudelius. „Iš tešlos darykite nedidelius rutuliukus ir dėkite ant nendrių. Puodo dugne esantis vanduo virdamas garuoja, ir garai išverda garinukus - didelius kaip obuolius. Tuos garinukus daugiausiai valgydavo su vyšnių uogiene“, - pasakojo etnografė.

Pagėgių krašte negamino nei kugelio, nei cepelinų, tačiau darydavo tarkuotų bulvių kukulius. Tarkius maišydavo su piene išvirtomis manų kruopomis (250 g bulvių tarkių reikia litre pieno išvirtų 100 g manų).


A.Mikšienė teigia, kad tokie tarkiniai kukuliai su manais - labai skanūs, pabandžiusi taip gaminti tešlą, ji jau nebededa į cepelinų tešlą virtų bulvių.

Gaminti kugelį ir cepelinus Pagėgių krašto lietuvininkus išmokė atėję žemaičiai.

Sausainiukus kepdavo likus mėnesiui iki Kalėdų

„Nu štrucelis yr pyrags, kuris kartum susukts su varške arba marmeliode“, - vieną pagrindinių skanėstų apibūdino lietuvininkė. Lietuvininkės kepdavo ir įvairius keksus, krofkes (spurgas), pyragus.

Nebūdavo Kalėdų be pipirnieščių. Unikalus šių sausainių komponentas - cukrinių runkelių sirupas. Kadangi anksčiau nebuvo cukraus, šeimininkės sirupą išsivirdavo pačios. Šiandien šio gaminio galima rasti ir parduotuvėse, tačiau šišioniškės sakydavo, kad be cukrinių runkelių sirupo sausainėliai neišeina.

Meduolinę tešlą gamindavo anksti, likus mėnesiui iki Kalėdų. Tešlą palikdavo dieną pastovėti, subręsti ir šaltoj kamaroj palaikydavo, kad šaltesnė būtų.

Su stiklinėmis, su puodukais iš kočiotos tešlos darydavo saulytes ir mėnuliukus. Jeigu norėdavo kabinti ant eglutės, prieš kepdamos šeimininkės padarydavo skylutę.

Pilną dubenį iškeptų sausainiukų padėdavo ant spintos laukti Kalėdų. Iš pradžių jie būna kieti, o vėliau pradeda minkštėti, tada būna subrendę ir skanūs.

Jeigu susigundėte ir jūs užsiminkyti tokią tešlą, jums reikės 1 stiklinės cukrinių runkelių sirupo, 3 šaukštų medaus, miltų, 100 g sviesto, prieskonių.

Cukrinių runkelių sirupą (galima pakeisti cukrumi), medų, sviestą ir prieskonius (imbierą, gvazdikėlius, muskato riešutą, cinamoną, citrinos žievelę, kvepančiuosius pipirus) sumaišyti, dėti į keptuvę, įpilti stiklinę vandens ir pakaitinti, bet neužvirti. Masę atšaldyti, miltų berti tiek, kad tešlą būtų galima minkyti. Tešlą pabrandinus, ją iškočioti, daryti mažus meduolius ir kepti.alt

 

Susiję straipsniai
  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt