afganistano paroda ziurovai DSCN0028Po beveik pusantrų metų puoselėtos idėjos, vasario 12-ąją, Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta vokiečių kilmės kraštietės Brigitos Čigirač sukaupta afganistaniečių etnografinių drabužių ir kitų rankų darbo dirbinių kolekcija. Į parodos atidarymą atvykę šilutiškiai supažindinti ir su lietuviams neįprastu tos tautos gyvenimo būdu.

Į Mažąją Lietuvą atbloškė 1710 metų maras

Mintis šią parodą atvežti į Šilutę Brigitai Čigirač, šiuo metu gyvenančiai Vokietijoje, kilo praėjusiais metais Žuvienės virimo čempionato metu. Tąkart vaikščiodama po šurmulingą Šilutės uostą ir skanaudama įvairių komandų išvirtų žuvienių, kolekcininkė priėjo Šilutės Afganistano karo dalyvių draugijos kiemelį. Viešnia, padedant vertėjams, papasakojo, kad namuose turi sukaupusi nemažą Afganistano gyventojų rūbų, papuošalų bei buities reikmenų kolekciją. Tada ir kilo mintis kolekciją pristatyti šilutiškiams.afganistano paroda Cigirac DSCN0088

B.Čigirač dažnai lankosi Šilutėje. Jos protėviai - olandų protestantai, apie 1710 m., kai Europą nusiaubė didysis maras, atvykę į Rytų Prūsiją ieškoti prieglobsčio. Giminė tuomet pasklido po tris kaimus - apsigyveno Rumšuose, Jonaičiuose bei Laučiuose.

B.Čigirač gimė Mažojoje Lietuvoje, save vadina klaipėdiške. Būdama 5 metų, kartu su tėvais ji vėl sugrįžo į Vokietiją.

Sukrėtė pabėgėlių likimas

Kolekcijos autorė papasakojo istoriją, nuo kurios ir prasidėjo jos sąsajos su Afganistano gyventojų kultūra.

1982-1983 metais, prasidėjus Sovietų sąjungos karui Afganistane, į Vokietiją atvyko pirmieji pabėgėliai iš Afganistano. Vieną dieną, eidama į kiną, B.Čigirač pamatė žaidžiančius mažus pabėgėlių vaikus.

„Jie žaidė beveik ant gatvės, aš juos užkalbinau, o kitą dieną nutariau  aplankyti. Susipažinau su tų vaikų tėvais, jie parodė man, kaip gyvena. Tuomet pasirodė nežmoniška tai, kad 6 žmonės gyvena nedideliame kambarėlyje, ten pat ir prausiasi, ir valgo“, - sakė kolekcininkė.

Po šio susitikimo ji nutarė padėti skurdžiai gyvenančiai afganistaniečių šeimai. B.Čigirač parašė skelbimą į laikraštį, jog afganistaniečių šeima galėtų padėti ūkyje ir kad jai reikia gyvenamojo ploto. Pasisekė. Į skelbimą atsiliepė nemažai gerų žmonių. Afganistaniečių šeima netrukus įsikūrė neblogai, o į p.Brigitą pradėjo kreiptis vis daugiau prašančiųjų panašios pagalbos.

Visiems padėti buvo nelengva

Afganistano paroda siuvineti drabuziai DSCN0052B.Čigirač tuo metu turėjo savo verslą, buvo įkūrusi Dailės galeriją, nuosavą siuvyklą. Afganistaniečiai pabėgėliai jai pradėjo siūlyti parduoti įvairių rankdarbių, papuošalų.

„Supratau, kad turiu bėdą, nes jau negalėjau skirti tiek laiko ir fizinių jėgų pagalbai. Negalėjau priimti tų daiktų, nes mano galerija buvo tik dailės“, - prisipažino geradarė.

Afganistaniečių rankų darbo papuošalai, rūbai, sidabriniai indai, kilimai, žirgų puošybos daiktai buvo brangūs, tad Brigita nutarė paskambinti į Londone esantį vieną didžiausių aukcionų tinklą „Sotheby’s“. Netrukus tinklo darbuotojai atvyko į Vokietiją ir nupirko daug unikalių etnografinių daiktų. Apie tai gandas greitai pasklido tarp afganistaniečių, jie geradarei pradėjo nešti dar daugiau daiktų.

Ir pati B.Čigirač pradėjo organizuoti šių įspūdingų etnografinių dirbinių parodas - pardavimus. Tokiu būdu B.Čigirač dar daug sužinojo apie Afganistano žmonių papročius, kultūrą. Savo šeimų relikvijas atnešdavo parduoti išsilavinę žmonės - gydytojai, mokytojai. Jiems reikėjo pinigų įsitvirtinti Vokietijoje.

Supažindino su neįprastais papročiais

Kolekcijoje, kurią Šilutės Hugo Šojaus muziejuje galima apžiūrėti iki kovo 12 d., pristatomi sunkiais afganistaniečiams metais pačios B.Čigirač aukcionuose nupirkti daiktai.

Į parodos atidarymą atvykusius lankytojus žavėjo kruopštūs afganistaniečių moterų rankų darbo siuviniai, kuriais jos puošdavo rūbus ir labai saugojo: susidėvėjus drabužiui, siuvinius perkeldavo ant naujų. Kiekvienas siuvinys ir jo ornamentas atskleidžia daug informacijos apie šeimininko luomą, rangą. Afganistane ir šiuo metu gyvena 48 gentys.

Pavyzdžiui, moteriškos liemenės, kurių parodoje yra keletas, parodo, ar jos šeimininkė buvo pasiturinti: jei liemenė turėjo kišenes, vadinasi, jos šeimininkė nešiojosi su savimi pinigų, buvo turtinga. Skurdžiau gyvenančios moterys dėvėjo liemenes be kišenių.

Eksponuojama nemaža austinių bei siuvinėtų juostų kolekcija. Tokios trikampės juostos buvo dedamos uždengti - atskirti čiužinius. Kadangi afganistaniečiai miega ne lovose, o tik ant čiužinių, kuriuos parodos autorė vadina „matrasais“, jie kas rytą sudedami vienas ant kito, perskiriant austomis, ornamentais dekoruotomis trikampėmis juostomis.

B.Čigirač pasakojo, kad buvo ištekėjusi už turko, o jos anyta savo namuose turėjo net 32 tokius „matrasus“.

Tarp išskirtinių eksponatų - moteriškas paltas, dekoruotas tulpių motyvais, reiškiančiais aukštesnį turkmėniškosios Afganistano dalies moters luomą. Taip pat - paskutinio chano dukters - princesės suknelė, kruopščiai išsiuvinėta rankomis. Lankytojai pasigrožėjo ir iš medžiagų fragmentų susiūtomis liemenėmis, šventiniu berniuko rūbu, kurį jis dėvi 7 dienas po apipjaustymo.

Pristatydama žalios spalvos ilgomis rankovėmis vyrišką paltą, B.Čigirač pasakojo, kad taip pasiūtus rūbus musulmoniškose šalyse nešiojo tik turtingi afganistaniečiai. Rankovių ilgis rodo, kad žmogus yra toks garbingas, jog jam nereikia dirbti. Žalia spalva reiškia aukštą luomą, tad tokios spalvos rūbus ir šiandien Agfanistane dėvi tik politikai, dvasininkų atstovai, kiti aukštuomenės vyrai.

Dėmesio sulaukė ištaigingi rankomis siūti bateliai - tokius irgi dėvėdavo aukšto luomo afganistaniečiai. Batų galas užriečiamas tam, kad nesužeistų šventos žemės.

Išskirtiniai batai ir papuošalai

Kolekcijoje pristatyta ir gausybė papuošalų. Dauguma jų pagaminti iš sidabro, dekoruoti brangakmeniais, tarp kurių - ir kalnų koralai. Anot parodos autorės, afganistaniečių moterys mėgo puoštis ir auksiniais dirbiniais, tačiau juos aukcionuose pirmiausiai ir išpirko turtingi pirkėjai.

Pasak B.Čigirač, dauguma afganistaniečių moterų gausybę papuošalų nešiojo ne tik dėl grožio. Jei supykęs musulmonas vyras savo moteriai pasako tris kartus „Išeik“, ji turi palikti namus taip, kaip stovi. Tad moterys stengėsi bent brangius papuošalus visuomet turėti su savimi.

Baigdama pristatymą, B.Čigirač į rankas paėmė puokštę raudonų gvazdikų. Anot kolekcininkės, musulmonų kraštuose gėlių dovanojimas turi visai kitas reikšmes nei europietiškoje kultūroje.

Įteikdama visiems parodoje dalyvavusiems vyrams po gvazdiką, viešnia sakė, jog musulmoniškuose kraštuose gėlės dovanojamos būtent vyrams, o ne moterims. Moteris, įteikdama vyrui gėlę, tikisi, kad jis jai pažers komplimentų.

Gėlėmis apdovanotiems vyrams atstovaujantis buvęs žurnalistas Stasys Mėlinauskas sakė, jog jaučiasi maloniai nustebintas, o labiausiai parodos pristatyme buvo sužavėtas išskirtiniais rankų darbo bateliais. Anot jo, gal šie bateliai paskatins mados pokyčius Šilutėje ir netrukus daugelis gyventojų avės batus riestais galais.

Neabejinga pabėgėlių problemoms

Ne tik 1982-aisiais, kai prasidėjo Afganistane karas, pabėgėliai ėmė ieškoti prieglobsčio turtingiau gyvenančiose šalyse. Ši opi problema itin aktuali ir šiuo metu daugelyje Europos šalių, ypač - Vokietijoje, kurioje gyvena kolekcininkė B.Čigirač.

Viešnia sakė suprantanti į Europą plūstančių pabėgėlių iš Azijos šalių skaudžią dalią. „Jei prie mano durų stovintis žmogus prašo vandens, jei jam šalta, ar galima į tai numoti ranka?“ - klausė ji.

Parodos lankytojai buvo pakviesti prie arbatos puodelio, pavaišinti gardžiomis pačios B.Čigirač keptomis bandelėmis, kurių receptą ji  taip pat sužinojo iš afganistaniečių.

Daugiau nuotraukų „Šilutės naujienų“ Facebook albume.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt