vilkyciu simtameteŠimtametė vilkytiškė Bronė KAIRIENĖ pasakoja, kad gyvenimas buvo nelengvas: anksti tapusi našlaite, iš prad-ių turėjo tik medinį šaukštą ir aliumininę šakutę. Dabar senolė jaučiasi turtinga, mat išaugino penkis vaikus, turi būrį anūkų ir provaikaičių.

Žvali, šmaikštaujanti šimtametė ilgaamžiškumo recepto nepateikia, tik ne kartą pakartoja, kad nori judėti ir krutėti.

Dabar gyvena kaip Rojuje

Ilgaamžę pasveikino Šilutės rajono savivaldybės, Saugų seniūnijos, „Sodros“ atstovai, žurnalistai. Administracijos direktorė Ida Vasiljevienė linkėjo senolei sveikatos, o Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis padovanojo jubiliatei simbolinę knygą „Kaip sveikai gyventi 150 metų“. Jis paragino Bronę knygą pataisyti ir papildyti savomis rekomendacijomis.

Saugų seniūnė Anastasija Oželytė pasidžiaugė, kad seniūnija turtinga, turėdama tokio amžiaus žmogų.

Pasak sūnaus Alfonso, mama labai darbšti, tvarkinga ir linksma. O gimimo dieną, kada net 27 svečiai atvyko senolės pasveikinti, 100 metų sulaukusi Bronė šoko.

Susirinkusiems svečiams vilkytiškė noriai pasakojo savo gyvenimo istoriją. Nors gimusi Žemaitijoje, kaimelyje netoli Platelių, B.Kairienė labai nežemaičiuoja. Sako, kur ilgai gyveni, taip ir pripranti. Į Vilkyčius iš Klaipėdos su sūnaus Alfonso šeima atsikėlė gyventi prieš trylika metų.

Bronė prisipažįsta, kad kaime jai daug labiau patinka gyventi, nes oras geresnis. Mieste, pasak jos, takeliai šunų apteršti. Be to, nėra ką veikti, kai jauni išeina į darbą ir palieka namuose. Kaime smagu su kaimynėmis pasilabinti, jos su gėlėmis atėjo ir gimimo dienos proga pasveikinti.vilkyciu simtamete sveikina sodra

Bronė augo 12 vaikų šeimoje, buvo pati vyriausia. Dabar tik trys seserys ir vienas brolis gyvi likę. Tėvas taip pat ilgaamžis - sulaukė net 107 metų. Deja, mama žuvo anksti, todėl nuo 11 metų mergaitė tarnavo pas ūkininkus.

„Viską reikėjo pačiai padaryti: susiverpti, rankšluostį išsiausti, žinojau, kad pamotė nieko už mane nepadarys“, - prisiminė Bronė. Kol buvo maža, pas ūkininkus nesunkius darbus dirbo: ugnelę pakurstydavo, šunį lakindavo, vištas lesindavo. Paaugus teko ir linus rauti, minti, spragilais kulti, kitus sunkius fizinius darbus dirbti.

Neteko gyvenime ir mokslų ragauti, nes iš 12 vaikų tik keturi į mokyklą ėjo. Kiti turėjo avis, karves ganyti. Vėliau gyvenime nebuvo kada mokytis, reikėjo dirbti, atsirado vyras, trys vaikai... „Teko prie kiosko stovėti, kad gautum kiaulės ausį ar galvą“, - laikmečio ypatumus prisimena šimtametė.

„Dabar kaip Rojuj gyvenu, jokių vargų nebėra!“ - žvaliai konstatuoja Bronė. Ji džiaugiasi gera marčia Dalia, kad per 20 metų, kiek pas sūnų šeimoje gyvena, nė karto nėra rimtai susipykusios.

Sūnaus draugą apipylė vandeniu

Jaunystėje Bronės gyvybei grėsė rimtas pavojus. Dirbo pas ūkininką miške, kur darbininkai pjovė medžius pabėgiams gaminti.

Mergaitė turėjo nupjautus medžius nužievinti. Dar paklausė darbininkų, ar šie neužvers medžio ant galvos. Vyrai patikino, kad nėra ko baimintis... Medis visgi griuvo ir pataikė ant Bronės, šakomis užspaudė, praskėlė galvą, tik per plauką nežuvo.

Pusantro mėnesio ūkininkė slaugė Bronę, kol ši pasveiko.

Pastebėjus, kad jaunystėje Bronė turėjo ilgas gražias kasas, senolė pasakoja, kad ne vien grožį, bet ir problemas jos sukeldavo. Dirbant, po skarele plaukai sukaisdavo, o prieš einant į bažnyčią tekdavo anksčiau už visus atsikelti galvą išsiplauti. Į bažnyčią pėsčiomis pirmyn atgal apie dešimt kilometrų eidavo, batus po pažasčia pasikišusi.

Ištekėjo B.Kairienė 28-erių metų už septyneriais metais jaunesnio vyro. Kairių šeima 1951 m. atsikėlė gyventi į Klaipėdą. „Vyras pasakė, kad į kolūkį nesirašys, geriau fabrike dirbs“, - prisiminė Bronė. Klaipėdoje ji dirbo valytoja namų ūkio valdyboje. Teko ir krosnis kūrenti, anglis kibirais iš rūsio nešti. Taip išdirbo 15 metų, kol į pensiją išėjo.

Nors pati B.Kairienė niekur nesimokė, bet visi jos vaikai lankė mokyklą. Mama pasakojo, kad jaunėlis Alfonsas buvo padykęs, kartais iš pamokų bėgdavo. Berniuką iš kelio išvesdavo vienas draugas. Už tai kartą Bronė tą neklaužadą iš balkono apipylė vandeniu.

Dukra Genovaitė gyvena Vilniuje, baigė Dailės institutą (dabar - Dailės akademija, - aut. past.). Ji nuo vaikystės pieštuką rankose laikė. Nors dukrai jau 70 metų, bet dar ir dabar mokinius moko. Mamos namai papuošti dukters pieštais peizažais.

Šimtametė pati pasisiuvo šlepetes

„Aš kauptuką pasiėmus aplink namą einu, gėles kaupuoju, daržą raviu, morkeles ar ką. Netinginiauju, nesėdžiu“, - pasakojo šimtametė. Bronė sako, kad pas gydytojus beveik nesilanko, pati gydosi. Kai suskausta koją, išgeria kokią tabletėlę ar tepalu pasitepa.

Nors sveikata nesiskundžia, bet kojas kartais skauda - „spygliukai“ bado. Būna, pabunda kai naktį „spygliuoja“. Tuomet atsikelia ir eina aplink stalą. Tiesa, džiaugiaisi, kad paskutiniais metais skausmų apmažėjo. Dabar Bronė tik šiek tiek sunkiau girdi.

Visada buvusi savarankiška B.Kairienė tokia išliko ir senatvėje. Namiškių aplink nešokdina - pati sau valgyti pasigamina, megztinį, kojines nusimezga. Po namus šlepsi pačios siūtomis šlepetėmis. Sako, dabar visur sintetika, tad susiremontavo senąsias. „Mano amžiui ir užteks“, - kikena Bronė.

Tiems, kurie niurzga, kad sunku gyventi, šimtametė sako, jog gyventi niekad nebuvo lengva. Kai tarnaudavo pas ūkininkus, gavo tik drabužių, pavalgyti ir 100 litų per metus. Vienas klumpes teturėjo ir kojines iki kelių. „Susiimdavau padelkas, smeigeliu susiegdavau. Žiemą eidama į pusnynus įlipi, klumpė palieka įklimpusi, trauki tą klumpę lauk, sniegą iškratai ir toliau eini. Ir visi gyvi buvom. O dabar aplink tik zirzia“, - pastebi senolė.

Silutes naujienu LOGO copy