gluosnis ir burtai rusneje  laukevicius DSCN9959Rusnės sala gali didžiuotis ne tik savo išskirtiniu grožiu, vandenų stichija, ypatinga žmonių gyvenimo buitimi, bet ir magiškomis vietomis. Apie vieną jų jau ne vienerius metus poilsiautojams skleidžia žinią rusniškis, aistringas vandens turizmo entuziastas Kęstutis Laukevičius. Anot jo, saloje, plaukiant žemyn Pakalnės upe, dešiniajame jos krante auga ypatingas gluosnis: tai medis, galintis atnešti į namus šeimyninę laimę, vaisingumą, turtus ir kitas gėrybes.

Tai, ką susitikimo metu papasakojo Kęstutis, galima vadinti legenda - ja nebūtina aklai patikėti.

Medis - dievybės buveinė

„Čia yra Prūsijos žemės, todėl čia gali būti išlikusios senųjų dievų buveinės“, - „Šilutės naujienoms“ pasakojo rusniškis Kęstutis, pamažu lydėdamas iki ypatingos vietos, kur auga šimtametis gluosnis. Anot pašnekovo, skeptiškas ir abejingas žvilgsnis tos vietos magijos tikrai nepastebės, nes ją reikia nuoširdžiai pajausti širdimi.

Maždaug prieš 5 metus toks pojūtis aplankė ir patį Kęstutį,dažnai kurėnu ar baidare plaukiantį upe, kurios krante auga išsišakojęs gluosnis.gluosnis ir burtai rusneje  DSCN9956

„Vis dažniau imu jausti nusivylimą dėl to, jog tūlas lietuvis labiau domisi kokia nors Viduržemio jūra, o ne savo kraštu. To, ką turime šalia, nemato. Būtent dėl to ir reikia mums pamatyti, suprasti, kad mes iš tikrųjų gyvename Lamatos, Prūsijos žemėje. Ir prūsai, ir dar anksčiau čia gyvenę skalviai turėjo savitą gyvenimą, papročius, turėjo ir savo dievus, šventas vietas, kurias gynė ir saugojo“, - sako Kęstutis, priėjęs ypatingą medį.

Pašnekovas tiki, kad tokioje vietoje senovės skalviai galėjo garbinti derlingumo, vaisingumo dievybę Kurką.

Kurka buvo vienas iš šešių aukščiausių prūsų panteono dievų. Senieji prūsai jį vadino maisto ir gėrimo dievu. Vieni istorikai teigia, kad iki 13 amžiaus Kurkos stabas buvo garbinamas prie šventų ąžuolų. Šalia kūrenta ugnis, joje deginę iškultus javus arba miltus, medų. Kiti šaltiniai nurodo, kad Kurka buvo garbinamas ten, kur prie vandens stovėjo akmuo. Ten būdavęs aukuras, prie jo - Kurkos stabas. Prūsai aukodavo pirmuosius pavasario vaisius, pirmą pagautą žuvį.

Senosioms gentims tokią dievų buveinę nurodydavo nenusakomas jausmas, tikėjimas, kuris leisdavo toliau plėtotis mintims, jausmams, fantazijoms, tikėjimui.

K.Laukevičius sako, kad jis prie galingojo gluosnio taip jaučiasi ir dabar.

Išduoda ypatingos medžio formos

Žvelgdamas į Pakalnės pakrantėję augantį gluosnį pamatai, kad jis yra iš dviejų persipynusių kamienų. Vienoje pusėje - tarsi susiformavęs vyriškos lyties organas, iš kitos - iškilęs apvalus kamieno gumbas, lyg simbolizuojantis besilaukiančios moters siluetą.

Anot Kęstučio, apie šį gluosnį galima kalbėti daug, o tai, ką jame galima įžvelgti, yra labai asmeniška, priklauso nuo kiekvieno žmogaus vaizduotės.
Rusniškio nuomone, vyro ir moters lyčių simboliai, kuriuos galima pamatyti šiame sename gluosnyje, ir rodo vieno iš prūsų dievų buveinę.   „Čia, kaip aš įsivaizduoju, yra derlingumo, maisto, gėrimų ir vaisingumo dievybė, kurią skalviai vadino Kurka. Kurka simbolizavo paskutines metų varpas, vaisingumo pradžios pabaigą“, - prieš kelis šimtmečius gyvenusių skalvių garbinamą dievą Pakalnės pakrantėje įžvelgia pašnekovas.

„Toji varpa ant medžio kamieno tarsi asocijuojasi su mūsų mintimis apie prūsus, apie jų gyvenimą, kuris buvo daug linksmesnis nei krikščionių“, - mano Kęstutis.

Anot jo, Pamaryje gyvenantys skalvių genties gyventojai labai garbino Kurką. Šaltiniuose minima, kad Kurka - tai didžiulis krūmas, augęs šalia vandens.

Skalviai aukodavo Kurkai, prašydami sėkmės, šeiminės laimės, maisto. Jie išdroždavo iš lentos padėklą, ant jo dėdavo maistą: javus, mėsą, žuvį, viską užpildavo medumi, alumi ar pienu ir sudegindavo.

Kęstutis tiki, dar kažkur turėtų būti ir akmuo, kurio dar nepavyko atrasti. Galbūt jis slepiasi žemėje.

Žinia skrieja aplink pasaulį

gluosnis ir burtai rusneje DSCN0098Pasak K.Laukevičiaus, apsilankymas šioje vietoje ypač pažadina seksualinę vyro ir moters energiją, sustiprina vaisingumo galias, todėl tie, kas nori laimingų santykių, sėkmingo lytinio gyvenimo, būtinai turi čia atvykti ir šį gluosnį paglostyti ar apkabinti.

Pašnekovas neslepia, kad visada plaukdamas pro gluosnį turistams papasakoja legendą apie Kurkos buveinę. Žmonės tuomet prašo sustoti, lipa į krantą ir būtinai stengiasi paliesti ypatingą medį.

Rusniškis sako gavęs ne vieną laišką, kur žmonės dalinasi savo laime, aplankiusia po pabuvimo prie šio gluosnio.

Žinia apie šį stebuklingą medį jau plačiai sklinda, o labiausiai gluosnio magija viliojasi moterys. Kaip sako Kęstutis, jos dažnai net iš užsienių sugrįžta aplankyti medį dar kartą, atsiveža ir savo vyrus.

„Juk reikia grįžti prie šaknų ir ieškoti suvokimo, jog ne kam kitam, o būtent mums yra lemta gyventi šiose skalvių žemėse. Tai - tarsi įpareigojimas plėsti istoriją, ją atgaivinti ir skleisti žinią apie kažkada čia gyvenusius senuosius protėvius bei jų papročius“, - mano Kęstutis, kuris stengiasi populiarinti legendą apie skalvių dievybę ir dovanoti istorijos ir tautosakos pažinimo džiaugsmą salos gyventojams bei svečiams.
Rusnėje yra ir Meilės medis

Saloje yra ir dar vienas ypatingas medis - senasis klevas. Anot Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorės Birutės Servienės, šis medis nuo seno vadinamas Meilės medžiu.

„Kai prieš tris dešimtmečius pradėjau dirbti Rusnėje, ši krantinė, kur auga senasis klevas, buvo labai judri, nes čia veikė prieplauka, kurioje žmonės, plaukiantys į marias ar grįžtantys iš jų, išsilaipindavo iš laivų“, - sakė pašnekovė.

Žmonių šioje vietoje netrūksta ir dabar. Jei kalba ima suktis apie senąjį klevą, visi rusniškiai žino, kad tai - pasimatymų vieta. Ir pati B.Servienė prisipažino, kad jos būsimas vyras taip pat ją yra kvietęs į pasimatymą prie Meilės medžio.

Ir dabar senasis klevas yra Meilės bei pasimatymų vieta, kuri daugeliui jaunų širdžių yra ypatinga ir įsimintina visam gyvenimui.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai