akaini piliakalnis1Šilutės Hugo Šojaus muziejuje atnaujinta edukacinė pamoka - ekskursija, skirta Šilutės rajono piliakalnių ir priešistorės tarpsnio, kuomet buvo naudojami piliakalniai, pristatymui ir gilesniam atskleidimui.

Edukacinę pamoką sudaro dvi dalys, specialiai pritaikytos tiek šiltajam, tiek šaltajam sezonams.

Šiltuoju sezono metu kviečiame dalyvauti ekskursijoje po Šilutės rajono piliakalnius. O atvėsus orams Šilutės rajono priešistorės tarpsnio, kuomet buvo naudojami piliakalniai, pristatymas vyks muziejaus patalpose naudojant „PowerPoint“ programą ir kitus informacinius šaltinius.


Ekskursija po 6 piliakalnius

Edukacinės pamokos po Šilutės rajoną metu kviečiama aplankyti 6 Šilutės rajono piliakalnius: Venckų, Vanagių, Žakainių, Pavilnučių, Paulaičių ir Sakūtėlių. Maršruto ilgis - 85 km.

Dalyviams bus paaiškinta, kad piliakalnis - ne paprastas kalnas. Piliakalnio aplinkoje yra papiliai, papėdės gyvenvietės, kapinynai.

Šilutės rajono piliakalniai - tai išraiškingiausi priešistorinio kultūrinio kraštovaizdžio elementai, kurie net ir prabėgus daugybei amžių nuo jų apleidimo išlaikė kai kuriuos žmonių poveikio pėdsakus. Pavyzdžiui, daugelyje nors ir gerokai apardytų piliakalnių galime dar įžvelgti pylimų ir griovių pėdsakus. O kitus piliakalnio egzistavimo laikotarpiu šalia jo buvusius ir su juo glaudžiai susijusius objektus (gyvenvietes, gamybos vietas, kapinynus ar šventvietes) laiko tėkmė paslėpė žymiai geriau.

Ekskursijos metu lankomi 6 piliakalniai skiriasi ne tik struktūra, bet ir dabartine savo išvaizda, kuri parodo, kaip gerai išsilaikė prižiūrimi ir kaip atrodo neprižiūrimi piliakalniai. Bene geriausias pavyzdys - sutvarkytas Žakainių piliakalnis ir nukentėjęs nuo žmogaus veiklos tarp Saugų ir Vilkyčių buvęs Sakūtėlių piliakalnis, kuris nukastas tiesiant kelią Šilutė - Klaipėda.

Tiriant piliakalnių aplinką rasti archeologiniai radiniai svarbūs ne tik datuojant piliakalnį, bet ir išsiaiškinant jų funkcijas bei apleidimo priežastis. Edukacinės pamokėlės metu bus pasakojama, kaip archeologai fiksuoja radinius, ką gali iš radinių nustatyti, kuo Šilutės krašto piliakalnių radiniai skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijoje randamų radinių.

Kelionės maršrutas

* Venckų (Žemaičių Naumiesčio seniūnija) piliakalnis  (Pilalė) įrengtas aukštumos kyšulyje, Šusties dešiniajame krante, jos santakoje su Pilupiu. Vakarinėje papėdėje, 0,3 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios keramikos. Piliakalnis gyvavo I tūkst. pr. - II tūkst. pr.

* Vanagių (Žemaičių Naumiesčio seniūnija) piliakalnis įrengtas Vanagio upelio kairiajame krante esančioje kalvoje. 2002 m. čia aptiktos sudegusios tvoros, statytos iš apie 8 cm skersmens rąstų, liekanos, radiokarbono būdu datuotos I a. Šiaurės vakarinėje ir šiaurės rytinėje dalyse XVIII-XX a. pirmojoje pusėje stovėjo dvaro pastatai (liko pamatų žymės). Piliakalnis žinomas ir Žemaičių Naumiesčio vardu, datuojamas I tūkst.

* Žakainių (Gardamo seniūnija) piliakalnis yra Tenenio kairiojo kranto vingyje esančiame aukštumos kyšulyje. Piliakalnis dar žinomas Laukstėnų, Užtenenio bei Jokūbiškės vardais. 2004 m. buvo tyrinėta abiejų griovių ir antrojo pildymo vietos. Rasta žalvarinių pasaginių segių, apyrankių, svarelis, geležinių dirbinių: ietigalis, peilis, kirvio dalis, strėlių antgalių, kitų VII-XII a. radinių, lygios ir apžiestos keramikos. Pietinėje papėdėje, 0,3 ha plote, yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. - XIII a.

* Paulaičių (Švėkšnos seniūnija) piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Ašvos kairiajame krante, santakoje su Beržupiu. Apie 800 m į rytus nuo piliakalnio yra II-XII a. kapinynas. Piliakalnis žinomas ir Pilalės vardu, datuojamas I tūkst. pr. - II tūkst. pr.

* Pavilnučio (Švėkšnos seniūnija) piliakalnis (Sklepkalnis, Palendrupis) įrengtas kalvos kyšulyje, supamame užpelkėjusių Lendrupio ir Vilnutės upelių slėnių. Pietinėje papėdėje, 0,25 ha plote, yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1982 m.). Joje rasta lygios keramikos, angliukų. Piliakalnis datuojamas I tūkst.

* Sakūtėlių (Saugų seniūnija) piliakalnis buvo įrengtas atskiroje kalvoje. Išsamesnių duomenų apie piliakalnį neišliko, nes jis XIX a. pabaigoje nukastas tiesiant Klaipėdos - Šilutės plentą. Piliakalnis dar žinomas Čiūtelių ir Raganų kalno vardais, datuojamas I tūkst. (?).

Kiti Šilutės rajono piliakalniai

* Akmeniškių I (Katyčių seniūnija). Jis žinomas Pilalės, Švedų Pilalės, Margpilio vardais. Gyvavo I tūkst. - XII a.
* Akmeniškių II (Katyčių seniūnija). Gyvavo V-XIII a.
* Eidaičių (Gardamo seniūnija). Gyvavo I tūkst. - II tūkst. pr.
* Gedikų (Švėkšnos seniūnija). Gyvavo I tūkst.
* Jomantų (Švėkšnos seniūnija). Piliakalnis dar žinomas Jurgaičių vardu. Gyvavo I tūkst. pr. - II tūkst. pr.
* Juodžių (Žemaičių Naumiesčio seniūnija). Gyvavo I tūkst. - II tūkst. pr.
* Lazduonėnų (Vainuto seniūnija). Gyvavo I tūkst. - XIII a.
* Lekių (Švėkšnos seniūnija). Gyvavo I tūkst.
* Stankaičių (Saugų seniūnija). Gyvavo I tūkst.
* Šiūparių (Švėkšnos seniūnija). Gyvavo I tūkst. pr. - XIII a.
* Uoksų (Švėkšnos seniūnija). Jis žinomas Gailaičių, Mataičių ir Šarkiškių vardais. Gyvavo I tūkst. - II tūkst. pr.

Legenda apie Žakainių piliakalnįpiliakalniai edukacija PLAKATAS 2

Žmonės pasakojo, jog prie Žakainių piliakalnio buvo gražus kaimas, kuriame gyveno žakainių gentis. Genties žmonės buvo nuolat puldinėjami kryžiuočių, mat gentis buvo turtinga, turėjo derlingų žemių, augino šernus, kiaules su barzdomis, kurių šiais laikais nebėra. Nuo antpuolių gentis bėgdavo slėptis į netoliese kaimo ant piliakalnio stovinčią didelę medinę pilį akmeniniais pamatais.

Kryžiuočiai nusprendė žakainių gentį sunaikinti, o savo tikslui pasiekti panaudojo klastą. Savo nelaisvėje kryžiuočiai laikė berniuką, kurį išmokė kalbėti lietuviškai, aprengė lietuviškais rūbais, prisaikdino jį, kad šis pamažu įsilies į kaimelio gyvenimą ir pasitaikius tinkamai progai sudegins pilį su visais gyventojais.

Prisiekęs kryžiuočiams, berniukas buvo sumuštas ir paliktas Jaunių girioje. Žakainių genties merginos rado nelaimėlį ir pasigailėjusios parnešė jį į pilį. Pilies valdytojas nusprendė padėti vaikinui, o gydymą patikėjo kaimo žynei Mortai, kuri turėjo dukrą Ašvą.

Apžiūrinėdama sužeistąjį, Morta pastebėjo ant vaikino kirkšnies žymę, kurią kadaise turėjo žiniuonės dingęs sūnus.
Pagijęs vaikinas pasisakė esąs vardu Aranskis. Paprašė jaunuolis pilies valdytojo prieglobsčio, teigdamas, kad gali būti naudingas, gali medžioti, rinkti maistą. Pamilo jaunasis Aranskis žiniuonės dukrą Ašvą, o Ašva - jį. Aranskis iš meilės žiniuonės dukrai jau buvo pradėjęs galvoti apie kryžiuočių plano vykdymo atsisakymą, bet visgi priesaika buvo svarbesnė.

Atėjus vasaros metui Žakainių genties žmonės šventė skirpsinės verbos šventę, per kurią buvo paprotys pilyje visiems - ir seniams, ir vaikams - išgerti bent šlakelį alaus.

Tuo metu Aranskis iš nuokanų išvirė nuodus, kuriais tikėjosi apnuodyti genties žmones. Nuodus įpylė į alų ir pasislėpęs už statinės stebėjo geriančiuosius. Stebėdamas pamažu užmiegančius žmones, žiūrėjo, kur užmigs jo mylimoji.

Ten, kur gėrė alų, ten kiekvienas ir užmigo. Visiems sumigus, Aranskis pasiėmė nuodėgulį iš šventojo laužo ir padegė pilį. Bėgdamas iš pilies, Aranskis išnešė tik savo mylimąją. Klaidžiojo vaikinas po Jaunių girią, tikėdamas sutikti kryžiuočius, bet šie pasinaudojo Aranskiu ir apšaukė jį išdaviku.

Laukė jaunasis Aranskis, kol pabus Ašva. Pabudusi Ašva paklausė, kur visi pilies gyventojai. Kai sužinojo, kad niekas neišgyveno, mergelė negalėjo patikėti.

Išlikusi gyva Morta susirado Aranskį su Ašva ir prisipažino jiems, jog Aranskis yra jos sūnus ir kad kryžiuočių tikėjimas nėra tikras jaunuolio tikėjimas.

Morta iš širdgėlos apkabino abiejų kojas ir smeigė sau į krūtinę ietį. Aptaškė žynės kraujas abiejų kojas. Virto Aranskis su motina akmenimis, o Ašva iš širdgėlos - upeliu.

Legendą papasakojo mokytoja Teresė Leciūtė - Lorenčienė iš Šilmeižių kaimo.

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt