kristinos sveikauskienes nauja knygaRugsėjo 23 dieną kraštietis Aurelijus Noruševičius, leidyklos „Kalendorius“ įkūrėjas ir vadovas, atvyksta į žinomos šilutiškės Kristinos Šveikauskienės knygos „Nebaigtas giminės laiškas“ pristatymą F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.

Ta proga A.Noruševičių kalbino Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė, kultūros savaitraščio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė.

- Aurelijau, negi  vėl ruošiesi į savo gimtąją Šilutę? Neseniai buvai Šilutės garbės piliečio, savo mokytojo Algirdo Červinsko liūdname atsisveikinime, po to skubėjai į kraštiečių susiėjimą, dabar ruošiesi knygos pristatymui - ir vėl Šilutėje, vėl bibliotekoje?

- Noriu būti tikslus. Esu gimęs Kaune, augęs ir karves ganęs Viduklėje, o Šilutėje mokiausi, sutikau jaunystę, pradėjau darbinę veiklą. Išvykęs palikau artimuosius, daug puikių draugų ir mielų draugių.
Šiemet Šilutėje daugiau rūpesčių buvo, todėl ir kelionių pasitaikė tikrai daugiau, negu išvardinote. Žinoma, visada tenka aplankyti abejas kapines: senosiose ilsisi brolis Aldevinas, daug nuostabių mokytojų, kaimynų, o naujosiose - bendraklasių, kolegų.

Noriu susitikti su bendraklasiais iš pirmosios vidurinės mokyklos - Algirdu Šidlausku, Antanu Skripkausku, Dalia Matulyte - Užpelkiene, Regina Urbonaite, Brone Urnikyte (atsiprašau, kad ne visų dabartines pavardes žinau)..., mokyklos - internato bendramoksliais, vakarinės abiturientais Algirdais - Šimkevičiumi ir Folkmanu, Petru Stanslovu, Petru Mačiuliu, Vida Samoškaite, Liuda Kainovaite ir kitais.

Buvo, kaip minėjote, ir nepamirštamas įvykis - kraštiečių susiėjimas. Daug susirinko žinomų visai šaliai žmonių, gražiai pakalbėjome, pajuokavome, parungtyniavome, pakeliavome po Rusnės salą. Įspūdžių - ant jaučio odos neišguldysi, bet ... įsiminė šilti žvilgsniai, jaunyste spindinčios, daug metų išgyvenusios akys, dainuojančios širdys ir gero linkintys žodžiai.

O jau šeimininkų atidumas, paslaugumas, priėmimas, užėmimas, godojimas ir vaišinimas ne tik žuviene, apdovanojimas naujais potyriais ir žiniomis, susitikimais, pažintimis...

Rodos, mūsų akyse vyko stebuklas - grįžo jaunystė, tokia viską galinti, viskam pasiryžusi, su milžiniška optimizmo, o gal net nemarumo doze...

- Na ir pažėrei liaupsių savo kraštiečiams. Svaigau klausydama ir nejučiomis buvau su jumis. Atsiprašau, kad turėjau nutraukti, nes tikrai turiu visai kitą temą, dėl kurios ir susitikome. Kas buvo - buvo. Susigulės jaunystės prisiminimai, o dabar vėl grįžkime  į Šilutę. Noriu klausti, ką planuojate ten veikti rugsėjo 23-ąją? Kodėl vėl Fridricho Bajoraičio bibliotekoje?

- Visada paprasčiau kalbėti apie tai, kas jau įvyko, ypač jei tai paliečia žmogų iš esmės, be kaukių, pompastikos, savigyros. Žinoma, kad nekantrauju papasakoti ką planuojame, bet kartu ir bijau, nes žmogus planuoja, o Dievas koreguoja. Būsiu atviras, noriu susitikti su klasiokais, kursiokais, mokytojais, kaimynais, draugais, bendradarbiais, bibliotekos skaitytojais, knygų mylėtojais. Su visais, kurie kuria, rašo. Taip taip, turiu omenyje ir pradinukų mokytojus iš viso Šilutės rajono.

Šiame regione pirmą kartą norėčiau pasikalbėti apie jubiliejinį Lietuvos vaikų pasakų konkursą, naujus nuostatus, planuojamus jubiliejinius renginius, iššūkius ir dovanas. Jūs puikiai žinote, kad šis unikalus renginys Pasaulyje neturi analogų ir 2017 metais gali tapti istoriniu.

Iš Šilutės kasmet gauname nemažai pasakų, turėjome ir prizininkų, todėl noriu paskatinti ir pasamprotauti, kaip reikėtų dalyvauti šiame konkurse.

Be abejo, pagrindinė atvykimo priežastis kita - knygos pristatymas.

- Tai gal papasakokite, kokią knygą pristatysite ir kodėl vis tik Šilutėje?

- Kaip žinote, mūsų leidykla leidžia daug įvairių ir populiarių kalendorių. Jie - mūsų pragyvenimo pagrindas, nes tiražai yra daugiatūkstantiniai.Turime sukaupę didelę patirtį, ketvirtį amžiaus išlaikome savo skaitytojus, nesibodime naujovių, nors ir ne visada sėkmingų. Knygų leidyba mūsų leidžiamos produkcijos apimtyje siekia vos 20-25 procentus. Didžiąją dalį sudaro literatūra vaikams. Leidžiame romanus, poeziją, mokslinę ir memuarinę literatūrą.

Rugsėjo 23-ąją Šilutėje pristatysime pastarojo žanro knygą. Jos autorė - jaunatviškoji bendramokslė Kristina Pociūtė - Šveikauskienė. Ji parašė laišką ateinančioms kartoms, pastatė paminklą seneliams, tėvams, sau ir savo vaikams. Labai noriu tikėti, kad jos iniciatyva ir pavyzdys užkrės daugelį šilutiškių imtis plunksnos ir pasirausti savo protėvių, senelių, tėvų biografijose.

Susidomėjimas tuo auga visoje šalyje. Vaikai ieško tėvams pagalbinės literatūros, tėvai kreipiasi į archyvus, seneliai peržiūri fotoalbumus, iš skrynių traukia vos įskaitomus dokumentus. Atsiranda  nauji potyriai, o didėjanti medžiagos kaupimo patirtis žmones užburia. Jie kasdien patiria daugiau atradimo džiaugsmo, gyvenimo pilnatvės, noro kuo daugiau suspėti padaryti, sukrauti tikrųjų vertybių kraitį savo vaikams ir anūkams. Pilni namai adrenalino - nereikia lipti į kalnus ar šokti nuo tilto į vandenį. Tai užsiėmimas visam gyvenimui, siūlo galas, kurį gali pradėti vynioti į kamuolį. Kai kurie tyrinėtojai prisikapsto iki giminės didvyrių, sudaro giminės medžius ir net giminės girias, kai kurie išsiaiškina giminės herbus, atranda tolimąją giminystę su krašto ar net kaimyninių žemių valdovais.

- Nepyk, Aurelijau, tai skamba kaip fantastika, kaip pasakojimas apie Vasiukus iš „Dvylikos kėdžių“ romano. Knygos pristatymas, o tavo svajonė, kad visi šilutiškiai griebtųsi plunksnos. Tai gal tu kokią paskaitą žadi skaityti?

- Jei susirinks rimta auditorija, manau, turėsime apie ką pasikalbėti, juolab kad puiki proga, turėsime apčiuopiamą Kristinos sudėtos knygos pavyzdį. Mūsų leidykloje yra ir daugiau išleistų memuarinio pobūdžio leidinių - juos irgi atsivešime, parodysime.

Maža to, turėsime ir jau paruoštą rašymui knygą, kurią tik belieka užpildyti. Ji labai gražiai pavadinta „Mano gyvenimo knyga“. Įrašau savo vardą, pavardę ir kasdien atsakau į kelis ten pateiktus, gerai apgalvotus klausimus. Tokią knygą raštingi žmonės parašo  per metus - dvejus.

Kviečiu būtinai atvykti šilutiškius, jau pradėjusius šią knygą rašyti. Paklaustume ir jų, kaip sekasi, kokie sunkumai. Kaip matote, jokių Vasiukų. Tai mūsų kasdienybė. Žmonės, pasinėrę į darbus, rūpesčius, pinigėlių paieškas, vargus, kartais nesustoja, nesusimąsto, nepamedituoja, su Dievuliu nepasitaria ir šalia esančio spindulėlio nepastebi - savo šešėliu jį uždengia. Norisi langines atverti ir spindulėlį įleisti, be triukšmo, paprastai, nepastebimai, bet su meile.

- Įdomus vaizdelis dėliosis Šilutėje. Turėtų sektis, nes turi gerą bruožą - visada dirbi atsakingai ir išradingai. Žinoma, leidykla pristatys savo kalendorių ir kitokių leidinių, kurių galės įsigyti renginio dalyviai, svečiai. Ar vešitės  į Šilutę vaikiškos literatūros?

- Vaikiškos literatūros paimsime tik dėl leidyklos galimybių ir asortimento pademonstravimo. Orientuojamės į suaugusiųjų auditoriją, todėl jiems daugiau ir stengsimės pristatyti visko, ko jie tikisi ir ko nesitiki.  Surengsime mini parodėlę, pakomentuosime. Norisi parodyti ir savo paties parašytų knygelių, papasakoti kodėl jos išvydo pasaulį. Turiu omenyje unikalų vardadienių kalendorių ir vardaknyges, kurių, tikiu, kai kurie žmonės net nežino esant. Šilutės biblioteka tikrai turi pilną kolekciją. Padiskutuosime, jei atsiras norinčių (paprastai visada būna), kodėl 1995 metais buvo baigtas katorgiškas darbas ir išleistas vardadienių kalendorius. Kaip jį sutiko mokslo, bažnyčios ir paprasti Lietuvos žmonės? Ar po to įvyko revoliucija ir pasikeitė žmonės, o gal, kaip visada, kalė prie kryžiaus reformatorių? Visa tai sužinos užbėgę, netikėtai užsukę, iš nuobodumo užėję, smalsumo pagauti ir nuotykių ieškantieji šilutiškiai.

- Atvirai pasakyk, gal tave kokia partija, kaip agitatorių pasikvietė, juk rinkimai ant nosies?

- Mes kiekvienas turime savo nuomonę, tą patį reiškinį, faktą ar net įvykį matome skirtingai. Aš visada stebiuosi šilutiškių pasirinkimu, bet niekada nebandysiu piršti savo vienintelės teisingos nuomonės.

Kodėl taip sakau? Pirma, atvykimo tikslas - kultūrinis, antra, niekas manęs nesamdė būti kažkurio kandidato agitatoriumi (savų, vietinių turi), trečia, knyga, kurią pristatysime, yra šeimyninės harmonijos, tarpusavio meilės, giminės tolerancijos ir susikalbėjimo liudytoja, o ne politinių aistrų, barnių, interesų kokteilis.

Na, po tokių  žodžių, tikiu sulauksite didelio šilutiškių dėmesio.  Linkiu, kad visi paties iškelti tikslai būtų pasiekti - salė būtų pilna draugų, bendraminčių, bendraamžių, žingeidžių, geranoriškų, seniai matytų ir visai nesutiktų, besišypsančių ir klausiančių, klausančių ir diskutuojančių. Manau, kad mūsų kolegos Pamaryje turės ką papasakoti savo skaitytojams, negalėjusiems per rūpesčius pabūti šiltame renginyje, užsikrėsti veikliu gerumu, tapti rašytoju, kūrėju, išsinešusiu knygą ar mintį.

- Ačiū. Manau, kad šilutiškiai mane gerokai paegzaminuos. Jūsų mandagius klausimus prisiminsiu, kaip malonų pokalbį prie nespėjusios ataušti arbatos.

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt