spauda siluteje_Stahl_knygynas_ir_knygrisyklaAr norite sužinoti, kokį indėlį Mažoji Lietuva įnešė į visos lietuvių tautos kultūrinį lobyną. Kiek spaustuvių buvo senojoje Šilutėje?

Jei taip, tai vasario 16 d. 13 val. visus kviečiame į Hugo Šojaus muziejų, kur atsukę istorijos ratą galėsite susipažinti su Mažosios Lietuvos spaudos raida, senosiomis Šilutės (Šilokarčemos) spaustuvėmis. Žinoma, šią svarbią dieną „knygų fabrike“ veiks ir senoji spausdinimo mašina, kuria atspausime jūsų parašytus linkėjimus Lietuvai. 

Svarbiausi spaudos centrai Mažojoje Lietuvoje

Europoje XV a. viduryje prasidėjusi spausdinto žodžio revoliucija Prūsijos valstybę, kuriai priklausė ir Mažosios Lietuvos žemės, pasiekė pavėlavusi daugiau nei pusšimtį metų. Pirmoji poligrafijos įmonė Karaliaučiuje veiklą pradėjo 1524 m. Iki XIX a. pradžios Mažojoje Lietuvoje vienintelis spaudos centras buvo Karaliaučiuje. Apie XVI a. vidurį čia darbavosi trys spaustuvininkai.

Kodėl tokio dydžio mieste veikė tik trys spaustuvės? Atsakymas paprastas - kol buvo menkas gyventojų raštingumas, kelios poligrafijos įmonės kartu veikti negalėjo. Iki XVII a. 4 dešimtmečio šios spaustuvės tenkino valstybės poreikius.
XVIII a. suklestėjus ekonomikai ir kultūrai, spausdinto žodžio prireikė ne tik miesto visuomenei, bet ir rašto išmokusiam valstiečiui,  ypač kai 1736 m. buvo įvestas privalomas pradinis mokymas. Pradėjo plėstis ir poligrafijos įmonės. 1808 m. Mažosios Lietuvos teritorijoje dirbo 6 spaustuvės: viena - Gumbinėje, kitos - Karaliaučiuje.

Siekdama išlaikyti spaudos monopolį Prūsijos valdžia atmesdavo bet kokį prašymą įsteigti spaustuvę už Karaliaučiaus ribų. Faktiškai valdžia buvo spaustuvių pagrindinė klientė ir didžioji užsakovė. Tarp spaustuvininkų vyko nuolatinės varžytuvės dėl teisės gauti karališkąją privilegiją spausdinti valdžios užsakymus.

Tik nuo 1816 m. Prūsijoje buvo leidžiama laisvai steigti privačias spaustuves. Prasidėjo spaustuvių augimas. 1808 m. Mažojoje Lietuvoje veikė 6 poligrafijos įmonės, 1820 m. jų būta jau 11, 1840 m. - 16, 1860 m. - 28, 1880 m. - 46, 1900 m. - 78; 1913 m. - 89 spaustuvės. Be Karaliaučiaus, svarbiais spaudos centrais tapo Klaipėda, Tilžė, Gumbinė ir Įsrutis.

Mažosios Lietuvos spaudos raidai didelę įtaką turėjo lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimas Didžiojoje Lietuvoje. Draudžiamų lietuviškų knygų leidybos centrais buvo tapę Karaliaučius, Tilžė, Klaipėda, Šilutė, Bitėnai.

Spaustuvių verslas skverbėsi net ir į visiškai mažus miestelius ar  kaimus. XIX a. pab. - XX a. pr. pradėjo veikti Viešvilės, Bitėnų, Rusnės spaustuvės.

Tik du trečdaliai spaudos įmonių sugebėdavo išsilaikyti iki 10 metų, trečdalis - iki kelių dešimčių metų, ir tik pavienės - apie šimtą ir daugiau metų (Hartung’ų - Karaliaučiuje, Siebert’ų (liet. - Zybertų) - Šilutėje ir Klaipėdoje, Krauseneck’ų (liet. - Krauzenekų) - Gumbinėje dinastijų spaustuvės).

Bankrotai labiausiai persekiojo lietuviškų knygų spaustuves. Dėl I pasaulinio karo sukeltų materialinių sunkumų užsidarė ir nebeatsikūrė daug smulkių įmonėlių (Priekulės, Rusnės).Tiesa, pavienių įmonių (kaip Siebert’ų), gavusių užsakymų karo poreikiams, materialinė techninė bazė stiprėjo.

Rytprūsiuose Vokietijos valdantieji sluoksniai, siekę apriboti lietuvišką kultūrą, slopino lietuvišką spaudą leidusias bendroves. Dėl to nemažai leidyklų pasitraukė iš verslo arba pradėjo leisti paklausą turinčius vokiškus leidinius.

Po 1923 m., Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Lietuvos valdžia kovojo su pernelyg vokiškai nusiteikusia, revanšistine ir antilietuviškas nuotaikas propaguojančia Klaipėdos krašto spauda. Dažniausiai piniginėmis baudomis buvo baudžiamos savas spaustuves turinčios dienraščio „Memeler Dampfboot“ (Klaipėdoje) ir „Memelländische Rundschau“ (Šilutėje) leidyklos.

Pastaroji, teisingumo organams surinkus įrodymus dėl bendradarbiavimo su Vokietijos nacionalistų organizacijomis, buvo uždaryta 1936 m.

Iš viso iki 1940 m. Mažojoje Lietuvoje (34 vietovėse) veikė 376 poligrafijos įmonės. Lietuvių kalba knygas leido 74 spaustuvės. Pagal išleidžiamų leidinių skaičių išsiskyrė trys miestai: Tilžė, Karaliaučius ir Klaipėda.

Tyrinėjant Šilutės muziejaus fonduose saugomus senuosius leidinius reikėtų paminėti, kad net 70 pavadinimų leidinių, saugomų fonde, yra išleista Tilžėje, 37 - Klaipėdoje, 12 - Karaliaučiuje, 20 - Priekulėje, 29 - Šilutėje, 4 - Bitėnuose.

Šilutės, kaip ir visų Rytprūsių, spaustuvių raida nutrūko II pasaulinio karo pabaigoje, kuomet 1944-1945 metais iš krašto pasitraukė dauguma vietinių gyventojų.

Spaudos verslas Šilutėje

Spaustuvių kūrimasis Šilokarčemoje prasidėjo XIX a. antroje pusėje.  Poligrafijos pradininku laikoma A.Umlauf’o spaustuvė.

1861 m. A.Umlauf’as Šilokarčemoje jau buvo įkūręs mažą spaustuvėlę, kurioje balandžio 12 d. vokiečių ir lietuvių kalbomis pasirodė savaitraštis „Heydekruger Anzeiger“ („Šilokarčemos šauklys“). Šis laikraštis pirmiausia buvo skirtas prekybos reklamai, tačiau jame pasitaikydavo literatūrinių straipsnių. A.Umlauf’as pats pasirašinėjo savaitraščio leidėju, redaktoriumi ir spaustuvininku.

A.Umlauf’o laikraštis buvo nuostolingas, tad 1861 m. lapkričio pabaigoje A.Umlauf’as verslą pardavė Freidrich’ui Wilhelm’ui Siebert’ui (Fridrichui Vilhelmui Zybertui), kuris buvo pirmasis iš Siebert’ų šeimos, ryžęsis imtis spaustuvininko amato.

Siebert’ų spaustuvė Šilutėje

A.Umlauf’o spaustuvėlės naujasis savininkas F.W.Siebert’as atnaujino techninius įrenginius ir netrukus pradėjo leisti savaitraštį „Heydekruger Kreisblatt“ („Šilokarčemos apskrities laikraštis“). 1866 m. F.W.Siebert’as persikėlė į Klaipėdą ir čia nusipirko 2 spaustuves. Klaipėdoje dėl geriau išvystytos pramonės, progresyvesnės kultūros bei aukštesnio gyventojų mentaliteto Siebert’ams buvo kur kas lengviau vystyti verslą nei Šilutėje.

Bet Siebert’ai visada stengėsi iš savo rankų nepaleisti ir Šilutėje veikiančios įmonės - čia darbavosi iki pat Antrojo pasaulinio karo, išskyrus 1924-1936 metus.

1867 m. liepos 1 d. spaustuvė Šilokarčemoje veikė F.W.Siebert’o uošvio J.G.Walter’io (J.G.Valterio) namuose, vėliau - kitame pastate. Manoma, kad tuomet spaustuvei buvo nupirktas pastatas, esantis dabartinėje Šilutės Lietuvininkų g. 40.

Po F.W.Siebert’o mirties spaustuvė 1899-1906 m. priklausė jo našlei bei vyriausiam sūnui Wilhelm’ui Hermann’ui (Vilhelmui Hermanui). 1906-1922 m. įmonei vadovavo Carl’as Walter’is Siebert’as (Karlas Valteris Zybertas). 1919 m. Vokietijoje bei Klaipėdos krašte prasidėjus ekonominei krizei, Siebert’o firma nuo 1920 metų nebegavo užsakymų didesnėms knygoms ne tik lietuvių, bet ir vokiečių kalba spausdinti. Todėl nelaukdamas bankroto C.W.Siebert’as 1922 m. pardavė iš tėvo paveldėtą žemės sklypą, pastatą su gyvenamuoju butu bei spaustuvę ir išsikėlė į Vokietiją.

Spaustuvininkai M.Jankus ir A.Bruoželis

1922-1924 m. Siebert’ų spaustuvę įsigijo Martynas Jankus ir Albertas Bruoželis, gavę Lietuvos Vyriausybės finansavimą ir įpareigojimą skleisti lietuvišką žodį. Stengdamiesi išsaugoti gerą spaustuvės reputaciją, naujieji savininkai įmonę pavadino „F.W.Siebert’o įpėdinio“ vardu.

M.Jankus ir A.Bruoželis visas jėgas sutelkė ties savaitraščiu „Memelgauzeitung“. Pakeitę kai kuriuos nelojalius naujai valdžiai leidinio darbuotojus ir redaktorių, kompanionai ėmėsi jiems patikėtos misijos - žadinti vietos lietuvių tautinį sąmoningumą ir skleisti dviejų Lietuvos dalių suartėjimo idėjas.

Šioje įmonėje buvo atspausdintas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto išleistas manifestas dėl Klaipėdos krašto valdžios perėmimo į savo rankas, du E.Simonaičio parašyti atsišaukimai ir keletas proklamacijų lietuvių kalba.

Bet spaustuvė negavo komercinės reklamos užsakymų, nes pramonėje ir prekyboje dominavo vokiečiai. Stokodama knygų leidybos užsakymų, spaustuvė įbrido į dideles skolas.

Po 1923 m., Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, Lietuvos Vyriausybė nebematė ypatingos prasmės remti merdinčią spaustuvę, nemokėjo pažadėtų algų ir nereiškė pretenzijų į įmonės nuosavybę. Todėl į skolas įbridę M.Jankus ir A.Bruoželis, jausdamiesi spaustuvės savininkais, įmonę pardavė.

„F.W.Siebert’o įpėdinį“ nupirko firmos įkūrėjo jauniausias sūnus Ludwig’as Kurt’as Siebert’as (Liudvikas Kurtas Zybertas), kuris ją pavertė pagrindinės savo poligrafijos įmonės Klaipėdoje atskiru padaliniu. Naujasis savininkas poligrafijos srityje nieko nenuveikė, nes spaustuvę siekusi susigrąžinti Lietuvos Vyriausybė įvėlė Siebert’ą į teismus.

Buvęs Lietuvos Vyriausybės atstovas J.Žilius - Jonika teismui pateikė notaro patvirtintą sutartį, kurioje aiškiai buvo nurodyta, kad spaustuvė 1922 m. buvo įsigyta jo vardu, todėl M.Jankus ir A.Bruoželis firmą esą pardavę neteisėtai.

Nors ieškovas J.Žilius - Jonika bylą ir pralaimėjo, tačiau vykęs bylinėjimasis pakenkė L.K.Siebert’o materialinei padėčiai.

1924 m. L.K.Siebert’as nusprendžia įmonę parduoti. F.V.Siebert’o firmos turtą įsigyja AB „Memelländissche Rundschau“. Ši akcinė bendrovė buvo gan radikali ir revanšistinė, antilietuvišką propagandą skleidusi įstaiga. Materialinį ir ideologinį kapitalą jai teikė Klaipėdos krašto sujungimu su Vokietija suinteresuotos vietinės ir Vokietijoje gyvavusios jėgos. Vienu metu atrodė, kad įmonė neišvengs bankroto. Tačiau nuolatinė Vokietijos finansinė parama užtikrino „Memelländissche Rundschau“ gyvavimą, kuomet kraštą kamavo ekonominės krizės padariniai ar kai bendrovė buvo bepaskęstanti lietuvių valdžios skirtose piniginėse baudose už antilietuvišką propagandą. Pavyzdžiui, 1933 m. bendrovė bausta dukart po 200 litų ir vieną kartą 400 litų. Dar tais pačiais metais redaktoriams buvo skirta 5000 litų bauda.

Nesiliaujantys „Memelländissche Rundschau“ antilietuviški išpuoliai, atskleisti ryšiai su revanšistinėmis Vokietijos jėgomis privertė Klaipėdos krašto komendantą, kuris atstovavo ir cenzūros organui, imtis kraštutinių priemonių - periodinio leidinio sustabdymo. 1935 m. rugsėjo 14 d. bendrovė paskelbė nebegalinti išsimokėti kreditoriams - jos turtas, o kartu ir spaustuvė, buvo parduoti.

Buvusią „Memelländissche Rundschau“ spaustuvę su dalimi įrenginių, pastatą bei sklypą įsigijo Klaipėdos „Kurto Sieberto ir Ko“ kanceliarinių reikmenų biuro savininkas Karl’as Heinz’as Siebert’as (Karlas Heincas Zybertas) bei Klaipėdos prekybininkas W.Schultz’as (V.Šulcas). Kompanionai įkūrė ribotos atsakomybės bendrovę - laikraščio leidyklą „Tageblatt“. Po pusmečio iš bendrovės pasitraukus W.Schultz’ui, K.H.Siebert’as liko vienintelis įmonės savininkas.

Likviduotą „Memelländissche Rundschau“ K.H.Siebert’as nupirko profašistinių partijų nurodymu bei lėšomis. Todėl nenuostabu, kad dienraštis „Tageblatt“ išlaikė savo pirmtako liniją.

Trečiajam reichui 1939 m. susigrąžinus Klaipėdos kraštą, K.H.Siebert’as laikraščio leidyklą buvo priverstas perleisti Nacionalsocialistų partijai ir jos propagandos organams.

Stahl’ių (Štalių) šeimos knygynas ir knygrišykla

Rudolf’as Stahl’is (Rudolfas Štalis) 1840 m. Žibų kaime nupirko knygyną kartu su knygrišykla. 1880 metais jis savo įmonę išplėtė, įsigijo knygų rišimo įrenginių, čia dirbo 2-3 žmonės. Knygas įrišti jam tiekė spaustuvininkai iš Klaipėdos, Karaliaučiaus, Tilžės. Knygyne buvo pardavinėjama protestantiška literatūra - giesmių, mišių knygos, Biblijos, taip pat Mažosios Lietuvos kalendoriai.

R.Stahl’is savo klientams siūlė įvairias nemokamas paslaugas, gamindavo knygų futliarus, priklijuodavo kortelę su pirkėjo pavarde, žymėdavo savo rišamas knygas antspaudu ir lipdėmis „Buchhandlung von R.Stahl. Szieben„ (R.Stahl’io knygynas Žibuose). Yra žinoma, kad R.Stahl’is buvo pasigaminęs 5 rūšių lipdžių iš jų dvi - lietuvių kalba.

1881 m. knygyną perėmė Adolf’as Stahl’is, Rudolf'o sūnus. Savo veiklai plėsti jis įsigijo spausdinimo mašiną ir pradėjo reklamuoti ją kaip „knygų fabriką“. A.Stahl’is labiau plėtė prekybą - greta lietuviškų elementorių, kalendorių, pasaulietinės ir religinės literatūros pradėjo prekiauti kanceliarinėmis prekėmis.

Stahl’ių šeimos įmonė nesivertė knygų spausdinimu, tačiau jų veikla padarė didelę įtaką knygos propagavimui ir apipavidalinimui. Stahl’iai įsigydavo Tilžės Mauderodės spaustuvėje (savininkai - broliai Otto ir Hugo fon Mauderode) išleistus leidinius ir juos įspūdingai įrišdavo, taip pat ten išleido atvirukų su Šilokarčemos vaizdais.

1905 m. kovo 7 d. A.Stahl’is, būdamas 57 metų, mirė. Įmonę perėmė jo žmona Maria Stahl (Marija Štal). Vėliau ji ištekėjo už H.Solors, ir jie įkūrė atvirąją bendrovę „A.Stahl ir ko“. Po M.Stahl mirties knygų prekybos verslą Šilutėje tęsė jos sūnus Georgas.

Knygnešiai ir spaustuvininkai Sekunnos

Carl’as Wilhelm’as Sekunna (Karlas Vilhelmas Sekunna) 1858 m. įsteigė pirmą Šilokarčemoje knygrišyklą - knygyną.

Jis, baigęs mokyklą, mokėsi knygų rišimo meno, vėliau keliaudamas po pasaulį gilino savo žinias. Tokiu būdu jis atvyko į Kaukėnus, esančius ant Rusnės upės kranto, Šilokarčemos apskrityje. Įsidarbino knygų rišėjo padėjėju, kur susipažino su savo būsima žmona Pauline. Jo darbdavys, bijodamas, jog C.W.Sekunna gali tapti jo konkurentu, patarė jam vykti į Šilokarčemą, kuri tuo metu buvo sparčiai auganti vietovė. Įdomu ir tai, jog darbdavys jam net davė pinigų įmonei įkurti. Ar tai buvo dovana, ar tik paskola, niekada ir nebuvo išsiaiškinta.

Tad į tuometinį Žibų kaimą Karlas Vilhelmas Sekunna atsikėlė 1858 m. jau vedęs. Tais pačiais metais jis atidarė knygrišyklą (dabar - Tilžės g. 27), kuri užėmė monopolinę padėtį gyvenvietėje.

Greitai supratęs krašto savitumą ir lietuviškos spaudos poreikį, jis atidarė knygynėlį ir prekiavo protestantiška religine spauda: pamokslų rinkiniais, giesmynais, kalendoriais, mokykliniais vadovėliais. Knygyne buvo galima nusipirkti  kanceliarinių prekių, buhalterijos knygų ir kt.

Didelę įtaką tokiai sėkmingai prekybai turėjo ir tai, jog Didžioji Lietuva nuo 1795 m. buvo užimta carinės Rusijos ir buvo uždrausta lietuviška spauda.

Įmonė greitai išgarsėjo savo kokybišku knygų įrišimu bei dideliu knygų asortimentu. Savo įrištas knygas C.W.Sekunna žymėjo specialiu įmonės antspaudu. Įmonės reklama buvo spausdinama laikraščiuose, dažniausiai - „Lietuviškoje Ceitungoje“.

Apie 1891 metus C.W.Sekunna įmonę perdavė sūnui Otto Sekunnai, kuris prie knygrišyklos įsteigė spaustuvėlę smulkiems spaudiniams spausdinti. Kadangi įmonės pagrindinė veikla buvo smulkiųjų spaudinių leidyba, įmonė buvo pavadinta „Akcidencijos ir knygų fabriku“.

1919 m. pabaigoje O.Sekunna pasikvietė savo vyriausiąjį sūnų Arthur’ą (Arturą) dirbti kartu. Jie įsigijo spausdinimo mašiną. Įmonė buvo pavadinta „Otto Sekunna ir sūnus“. 1921 m. kompanionai išsiskyrė; tėvui atiteko knygynas ir knygrišykla, sūnui - spaustuvė, tačiau abu liko dirbti toje pačioje patalpoje - Tilžės g. 29 (dabar - Tilžės g. 27).

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, A.Sekunnos spaustuvė tapo laikraščio „Memelländische Rundschau“ poligrafijos baze.

O.Sekunna toliau vertėsi tik lietuviškų leidinių prekyba ir įrišimu, gamino akcidenciją. Jo knygrišykloje buvo rišamos giesmių ir maldų knygos, biblijos  ir katekizmai. Visos tos knygos buvo puošiamos paauksavimais ir to meto madingu dekoru. Pirkėjai labai vertino šių knygų papuošimą.

Dėl senatvės apie 1931 m. O.Sekunna savo įmonę perdavė jaunesniajam sūnui Kurt’ui Oskar’ui Sekunnai. Oskaras Sekunna vertėsi knygrišyste, prekiavo lietuviška religine literatūra, kalendoriais, taip pat dirbo kartonažo darbus, rėmino paveikslus, tačiau jam nesisekė, nes padėtį komplikavo kraštą ir visą Lietuvą apėmusi ekonominė krizė. Galiausiai įmonė bankrutavo.

1933 m. įmonę nuo varžytinių išgelbėjo tėvas Otto Sekunna, pardavęs dalį nekilnojamojo turto. Oskar’as Sekunna išvyko į Klaipėdą, o į Šilutę grįžo tik 1937 m., kai tėvas Otto Sekunna galutinai baigė knygininko veiklą.

Namus paveldėjo Otto Sekunnos duktė Ella Munk, kuri apsiėmė broliams atiduoti dalis ir išlaikyti tėvą. Įmonė atiteko Oskar’ui - jauniausiam Otto Sekunnos sūnui.

Oskar’as išsikėlė į pastatą Tilžės g. 5, kur kartu su knygynu atidarė knygrišyklą ir miestelio poreikius atitinkančią spaustuvę. Įmonė vadinosi „Otto Sekunna“ ir veikė iki 1944 m. spalio mėn., iki Klaipėdos krašto gyventojų evakuacijos.

Tad galima teigti, kad Mažosios Lietuvos spausdinto žodžio raida,  spaustuvių leidžiama produkcija priklausė nuo ekonomikos, kultūros bei švietimo išsivystymo lygio ir atspindėjo žmonių  dvasinius, šviečiamuosius ir politinius  siekius.
           

Ukmergės naujienos