Muziejaus gaideliaiPrasidėjo gražiausios pavasario šventės - Velykų laukimo Didžioji savaitė. Mūsų krašte ši savaitė vadinta Tykiąja, per ją ir per pačias Velykas anksčiau reikėjo laikytis daugelio draudimų, patarimų ir pamokymų. Pavyzdžiui, Velykų rytą, prieš saulės tekėjimą, reikia plikam stubą iššluoti ir tada sąšlavas per kaimyno rubežių permesti, kad blusų tą metą nebūtų.

Ar žinojote, lietuvininkai išsprogusiomis beržų šakelėmis plakdavo ne Verbų sekmadienį, bet antrą, o kai kur - pirmą Velykų dieną? O dovanas vaikams čia atneša ne Velykų bobutė, bet Zuikis?

Apie tai ir dar daugiau mūsų krašto velykinių papročių šeštadienį papasakojo Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė, o pavaduotoja Natalija Kučinskaja mokė velykinių sausainių dekoravimo.

Ypatingas - didysis ketvirtadienis

Tykioji savaitė lietuvininkų krašte turėjo tris pagrindines dienas - ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį.

Tai tvarkymosi metas. Mūsų protėviai pjaudavo kiaules, pakeisdavo užuolaidas, krosnyje šutindavo valgius, kepdavo pyragus, gamindavo alų.

Ypatingas būdavo Didysis ketvirtadienis - “žaliasis četvergas”. “Namuos žaliąjį ketvergą stubines (kambarines) kvietkas persodydava. Langus valyti reikėja, nušluodava kiemus, darželius nuo šiukšlių apvalydava. Tą dieną, kas norėdava, eidava prie Dieva stala, šventos večerės. Tatai eidava ketverge išpažinties, nu, bet kunigui ant ausies jokių išpažinčių nebūdava niekad - tai buva trumpos mišios, pasirengims rytojaus dienai”, - byloja senųjų mūsų krašto gyventojų prisiminimai.

Vandens galios

Tikėta, kad Didžiojo ketvirtadienio vanduo gydo odą, skaistina, jaunina veidą: “Čystajam četverge reikia prieš saulei užtekant nusiprausti, burna bus švari, nespuoguota, o Tykiojoj pėtnyčioj (penktadienį), saulei tekant, eidavom apsiprausti į upelį. Sakydavo, kad ten yr švęstas vanduo - būsite laimingi, apšviesti Dievo būsite...”

Velykų naktį, vidurnaktį, reikia iš upės, tyliai, nė vieno žodžio nekalbant, namo parsinešti vandens ir paslėpti, nes vanduo nuo visų ligų gelbsti. Ypatingų galių Vanduo įgauna Velykų rytą, prieš patekant saulei.

Didysis penktadienis išsiskiria asketiškumu. Nuo senų laikų mūsų krašte Didįjį penktadienį būtina kapines lankyti, atiduoti pagarbą tiems, kurie išėjo.

Kiaušinių marginimas

Mažosios Lietuvos gyventojai anksčiau nei Didžiojoje Lietuvoje pradėjo naudoti įvairesnius dažus kiaušiniams marginti. Juos vadino velykaičiais ir margino Didįjį šeštadienį. Dažymo procesą vadino “farbavimu”. Jau XX amžiaus pradžioje kiaušiniai dažyti ne tik natūraliais, bet ir cheminiais dažais.

Velykaičių dažymas buvo moterų darbas, nors paūgėję vaikai irgi tuo užsiimdavo. Dažniausiai naudojo vieną spalvą, daugiausiai - dvi. Ant kiaušinių būtina buvo parašyti, iš kur esi, ir linkėjimą.

Kiaušinių dažymui lietuvininkai gamino skystį iš rūdžių arba dėdavo kiaušinius į lapienės (raugintų kopūstų) rasalą.

Užrašyti štai tokie atsiminimai apie kiaušinių dažymą: “Paimam kokį prastą kibirėlį, primetam geležų, juodalksnių. Nu, paraudonuoja ta žievė, dar paskutam į tą kibirėlį juodalksnio. Vieną, antrą savaitę parauginam ir paskui į medines geldas tokias to skysčio įpilam, ten tuos velykaičius sudedam, pamirkinam. Verdam paskui į cibulių lukštus. Bet juos iš pradžių dar numarginam su vašku, išmarginam gėlikes ar kuokį zuikį...”.

Velykų šventimas

Mažojoje Lietuvoje Velykas šventė tris (kai kur - dvi) dienas: pirmą - bažnyčioj, antrą važiuodavo į svečius arba turėdavo svečių, trečia - poilsio, sutvarkymo diena.

Velykų rytas - ypatingas. Tikėta, kad saulė tą rytą teka kitaip - šokinėja ir spalvas keičia: “Saulei tekant, Velykų pirmą rytmetį, žmonis sakydava, kad Kristui keliantis net saulė šokinie tekant, mirguliuoja ir džiaugiasi. Grįžę iš bažnyčios mažlietuviai pusryčiaudavo...”

Per Velykas ant stalo padėdavo šieno, uždengdavo staltiese ir ant viršaus dėdavo po kiaušinį pusryčiams. Dažniausiai atsigavėti pradėdavo nuo margučių, nors kai kuriose šeimose pirmą Velykų dieną margučių nebuvo galima valgyti. Karšti mažlietuvių pusryčiai prasidėdavo nuo karšto pieno gėrimo.

Mažojoje Lietuvoje Velykų rytą stengiamasi užklupti miegančius šeimos narius ir plakti beržo šakelėmis tariant: “Plaku Velykų rytą žalia beržų šakele, prašau penkių kiaušinių, gabalėlio lašinių ir patenkintas einu...”

Pirmąją Velykų dieną į svečius nebuvo galima eiti, tad lietuvininkų vaikai žaisdavo domino, stalo žaidimus su kauliukais, skaitydavo.

Velykauta antrą dieną, sakant: “Aš mažas vaikelis kaip pupų žakelis, ėjau į darželį, skyniau kvietkelį, mečiau ant kelio, lelijos pražyda, ne dėl manęs viena. Ale prašau visi linksmi būkit, man velykaičių duokit, kietai išvirtų ir margai rašytų...”
Populiariausi užsiėmimai su margučiais buvo daužymas ir ritinėjimas.

Nudažytus kiaušinius tėvai slėpdavo sode arba netoli tvarto, prie šiaudų kūgio iš žolelių, samanų padarytuose lizduose. Vaikams sakydavo, kad juos atnešąs Velykų zuikis.

Dar vienas Velykų paprotys - supimasis. Mažojoje Lietuvoje daugelyje kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką, kitur jaunimo susibūrimo vietose jas įrengdavo prieš Velykas.

Pavasariniai gaideliai

Penktadienį šalia Hugo Šojaus muziejaus tarsi pavasario šaukliai sulėkė dvylika gaidelių, simbolizuojančių kiekvieną metų mėnesį.

“Šv. Velykos pragysta paukščių balsais arba kokią pavasarinę laimę gaideliai išgiedos”, - sako muziejininkai.

Jie kviečia gaidelius aplankyti, sugalvoti pavasarinį norą (kuris tikrai išsipildys) ir nusifotografuoti. Nuotraukas įkelti į muziejaus “Facebook” puslapį arba atsiųsti elektroniniu paštu. Įspūdingiausių kadrų autoriai bus apdovanoti prizais.

 

Ukmergės naujienos