Untitled-2 copyRetai Lietuvoje girdima senoji muzika neturi įsitvirtinusių atlikimo tradicijų. Trūksta didesnio pačių atlikėjų susidomėjimo ja, nekalbant apie klausytojus, kurie tiesiog prie jos neįpratę. Senoji (Viduramžių, Renesanso, iš dalies – Baroko) muzika tarsi nėra tokia „sudėtinga” klausytojui, kaip, pvz., šiuolaikinė muzika. Vis dėlto tai – gana specifinis muzikinis potyris, kviečiantis į subtilių dermių bei santūrios išraiškos pasaulį.

Neseniai jį pažinti kvietė vienas iš keleto Lietuvoje veikiančių senosios muzikos ansamblių, tarptautinis kolektyvas „Canto Fiorito”, viešėjęs Užsienio menininkų rezidencijoje.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje įvykęs teatralizuotas koncertas „Langas į sielą”, o kiek anksčiau - Kintų didžiojoje bažnyčioje surengtas „Canto Fiorito” meno vadovo brazilo Rodrigo Calveyra pasirodymas buvo palydintieji Kintų muzikos festivalį renginiai. Puikia paskata atsigręžti į praeitį tapo Reformacijos 500-osios metinės, šiemet Lietuvoje tampančios dažna įvairių renginių dedikacija ypač – regionuose, kur išlikusios protestantų bendruomenės.

Koncerto „Langas į sielą” programai pasirinkta Renesanso muzika atitiko jubiliejinę dedikaciją – tai to meto, žymėjusio ne tik religijos, bet ir kultūros atgimimą, muzika. Šiais koncertais simboliškai atsidėkota evangelikų liuteronų bendruomenei už leidimą Kintų muzikos festivaliui naudotis Kintų, Šilutės, Rusnės, Juodkrantės ir Saugų bažnyčiomis kaip koncertų erdve, o kartu pamaloninti Šilutės krašto gyventojai reta galimybe išgirsti gyvai atliekamą senąją muziką.

Repertuarą formuojantis iš Viduramžių, Renesanso ir Baroko muzikos ansamblis „Canto Fiorito” remiasi istoriškai pagrįsto atlikimo (angl. historically informed performance) praktika, t.y. muziką atlieka autentiškais (ar pagal istorinius modelius atkurtais) instrumentais, jei įmanoma, naudojantis rankraštinėmis kūrinių versijomis bei istoriniais šaltiniais, liudijančiais to meto muzikinę praktiką.

Siekdamas Lietuvoje populiarinti senąją muziką ir puoselėti jos atlikimo tradicijas, ansamblis vykdo įvairioms auditorijoms skirtus edukacinius projektus, rengia teminius koncertus. Vis daugiau akademinės muzikos atlikėjų suvokia, kad nūdienos publiką nelengva sudominti tiesiog „gražiais kūriniais”, „klasikos šedevrais” ir pan. – pageidautina aiški teminė koncerto idėja, kuri, patraukliai pateikta, gali tapti tuo „kabliuku” išrankesniems klausytojams.

„Canto Fiorito” pasirodymui Šilutėje parengė teatralizuotą programą „Langas į sielą: žvilgsnis XVI amžiaus muzikoje ir poezijoje“, kurios kūrinius vienijo žvilgsnio tema, o visas pasirodymas buvo it nebylus vientiso siužeto spektaklis.

Koncerte skambėjo XVI a. polifoninės muzikos meistrų kūriniai – ir vokaliniai, ir instrumentiniai. Skambanti muzika ir teatrinė režisūra susijungė, subtiliai ir jautriai perteikiant meilės istoriją. Ją pasakojo trys „Canto Fiorito” atlikėjai: dainininkė Renata Dubinskaitė (mecosopranas), vienas ryškiausių Europos renesansinės liutnios virtuozų argentinietis Arielis Abramovichius bei ansamblio „Canto Fiorito” meno vadovas, išilginės fleitos bei korneto atlikėjas brazilų kilmės Rodrigo Calveyra.

Tiek A. Abramovichiui, tiek R. Calveyrai šis koncertas buvo pirmoji patirtis, kai teko ne tik groti, bet ir vaidinti, tačiau trikdžių dėl to nekilo. Koncertą režisavusi jauna kūrėja Karina Novikova muzikai pritaikė subtilias, bet išraiškingas mizanscenas. Jos iš esmės netrukdė muzikavimui, tačiau kai kuriais atvejais tapo iššūkiu atlikėjams, - buvo momentų, kai muzikantui reikėjo groti ansamblyje, nematant likusių narių.

Visgi atlikimo kokybė dėl to nenukentėjo: skambėję renesanso kūrėjų ispano Juano Vasquezo, Italijoje gyvenusio prancūzo Philippe’o Verdelot, flamandų Jacques’o Arcadelt'o bei Orlando di Lasso ir anglo Thomo Tallis vokaliniai kūriniai atskleidė ir ansamblio narių tarpusavio susiklausymą, ir senovinės muzikos stilistikos išmanymą, ir artistiškumą.

Įsimylėjėlių poros vaidmuo teko R. Dubinskaitei ir R. Calveyrai. Kokie išraiškingi ir iškalbingi buvo jų žvilgsniai, ypač R. Dubinskaitės! Solistė sužavėjo ir pasigėrėtinu vokalu – lygiu, sklandžiu, santūriu, kaip tik derančiu senosios muzikos atlikimui.

Norint išlaikyti tolygų balso skambesį ir subtilumą reikia didelės savikontrolės. Šios muzikos atlikimo specifika kitokia nei vėlesnių epochų virtuozinių arijų, tačiau taip pat reikalaujanti didelių įgūdžių ir žinių.

Puikiai muzikavo ir instrumentininkai R.Calveyra bei A.Abramovichius – pastarojo liutnia skambėjo visuose kūriniuose (nenuostabu, nes tai - svarbiausias Renesanso instrumentas), pritardama ansamblio nariams ir atskleisdama solo skambesio gracingą, įmantrų grožį (pvz., Luyso de Narvaezo „La cancion del Emperador”).

Trumpi teatriniai intarpai – laiško perdavimas ar atplėšimas, susitikimas, atsisveikinimas… – visa tai buvo palydima išraiškingais žvilgsniais, be žodžių vedusiais klausytojus pasakojamos istorijos vingiais. Žvilgsnių pakako suvokti perteikiamas emocijas: ne veltui koncertas pavadintas „Langas į sielą” (dar prisiminkime posakį „Akys – sielos veidrodis”).

Akys turi didžiulę galią perduoti emocinę žinią, tik ne visada ją „perskaitome” ar „išgirstame” subtilumo stokojančioje aplinkoje. Tačiau „Canto Fiorito” rafinuotos muzikos koncertas ramybe alsuojančioje bažnyčios erdvėje, subtili istoriniais kostiumais pasipuošusių muzikantų vaidyba leido pasinerti į senovės ilgesiu dvelkiančią, neskubrią, švelniai jausmingą ir emociškai turtingą būtį.

Lrytas.lt inf.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos