kuskieneKai 90-metį švenčianti šilutiškė Bronislava KUSKIENĖ išvydo pro duris žengiantį būrį žurnalistų ir ją pasveikinti atvykusį rajono merą Virgilijų Pozingį, Socialinės paramos skyriaus vedėją Alvidą Šimelionį bei miesto seniūną Raimondą Steponkų, tesugebėjo ištarti „Va Jėzau“...

Tačiau labai greit atkuto ir svečius pakvietė prie stalo, o pati papasakojo, kaip vienodai ir dosnus, ir neteisingas buvo jos gyvenimas. Dosnus tuo, kad padovanojo net šešis vaikus ir gerą vyrą, o neteisingas - kaip ir daugelio represinę sovietų valdžią patyrusių žmonių, kuriuos vežė į Sibiro platybes...

Davė gausią šeimą

Iš Vainuto į Sibirą jauna šeima buvo išvežta 1949 m. su trimis sūneliais: Alvidu, Povilu ir Steponu. Vyresnėliui buvo vos penkeri, jauniausiam - vieneri.

Ten gimė ir pirmoji dukrelė Valentina. B.Kuskienė pamena, kad rankomis plojo ir džiaugėsi net vietiniai rusai. Tris sūnus auginančiai šeimai visi linkėjo dukrelės.

„Kai pamatė vyrą su dukra ant rankų, kažkas sušuko, kad jos vardas bus Valentina, kaip Valentinos Petrovnos. Man tas vardas nelabai patiko, o dabar labai gražus“, - pasakojo Bronislava.

Kitos dvi dukterys - Nijolė ir Roma - gimė jau Lietuvoje.

Kiek šeima iškentėjo Sibire, vienas Dievas ir patys žino. „Buvo labai sunku...“, - graudinosi močiutė.

Už per gegužines giedotas lietuviškas giesmes Sibire josios Petras buvo nuteistas 10 metų kalėjimo. Bronislava ir dabar ramia širdim negali žiūrėti, kaip vakarais saulutė leidžiasi, nes būtent vakarop vyrui buvo paskelbtas nuosprendis. Sako pamena, kaip po visos dienos tardymų teisėjas trenkė kumščiu į stalą ir lengva ranka išsiuntė gausios šeimos tėvą į kalėjimą, o Bronislava tuo metu iš nevilties prie teismo durų susmuko...

Likimas pasigailėjo: kalėjime Petras ne dešimt, o tik ketverius metus išsėdėjo - kol numirė Stalinas.

„Bet mes niekad nesakėm „numirė“, o nusprogo. Kai vyras grįžo į šeimą, lengviau pasidarė. Tačiau visai be sveikatos liko - širdelė sustreikavo“, - pasakojo močiutė.

Kol vyras kalėjime vargo, jaunai moteriai teko nelengva dalia tris burneles išmaitinti, nes dukrelė gimė vėliau. Tekdavo pagudrauti. Dirbdama kiaulidėje vis pasivogdavo kruopų, buteliuką pieno ir viską namo nešė, kad vaikams galėtų košės išvirti.

Grįžusi namo puodą apverstą ir gražiai išvalgytą rasdavo. Pačiai nieko nelikdavo, bet svarbiausia, kad vaikai badu nemirė.

„Pamenu, kažkas užmatė, kaip į vatinių kelnių kišenes kruopas dedu, ir paskundė veterinarui. Jis iš karto nusprendė mane į kontorą vesti. Jis pirmas ėjo, aš - iš paskos ir beeidama iš kišenių kruopas mėčiau. Kai išmečiau butelį pieno, veterinaras užmatė. Ieškojo jo, bet nerado, nes, mano laimei, ta bonkelė už medžių didelių užlindo. Kontoroje pas mane rado 200 gramų kruopų. Klausė viršininkas, kodėl dėl tiek mane į kontorą atvedė, o veterinaras jam ir sako: pagalvokit, kiek po 200 gramų per metus susidaro. Labai bjaurus žmogus buvo...“, - prisiminimais dalijosi B.Kuskienė.

Ištekėjo labai jauna

Vienas kitą Bronislava ir Petras pažinojo nuo vaikystės, nes abu tame pačiame Vainuto miestelyje gyveno. Kalbėdama apie santuokinį gyvenimą B.Kuskienė raustelėjo, kad labai jauna ištekėjo - dar nė 18 metų neturėdama.

Svečių paklausta, kur taip skubėjo, močiutė visą „kaltę“ savo mamai suvertė. Esą, ji skubinusi tekėti, nes, nors ir jauniausiai iš visų 9 vaikų, būtent Bronislavai norėjo užrašyti ūkį su 13 ha žemės.

„Labai nenorėjau tekėti, bijojau, kad pabirs vaikai. Vyrui sakiau, kad dabar baigsis mūsų repeticijos bažnytiniame chore, nebedainuosim gegužinėse. Bet Petras labai protingas buvo ir nuramino, sako, negi aš dabar vaikui vaikus darysiu“, - šelmiškai pasakojo Bronislava.

Pirmojo sūnaus šeima susilaukė tik po keleto metų, o būdama dvidešimt ketverių metų Bronislava su visa šeimyna jau važiavo į Sibirą, Irkutsko pusėn. Pasak jauniausios dukros Romos, tokia dalia teko vien už tai, kad jos tėvelio tėvai turėjo nuosavą plytinę.

Kai iš Sibiro atgal į Vainutą grįžo, jame šeima ilgai neužsibuvo. Bronislava sako, kad išgerti mėgęs „švogeris“ labai negražiai tėvų namus nugyveno. Tad susikrovę mantą ir pasiėmę vaikus Petras su Bronislava pas josios du brolius ir seserį į Marijampolę išbildėjo. Bet ten kolūkyje labai prastas viršininkas buvo, daug bjauresnis nei Sibire.

„Vyras pasakė: su dzūkais negyvensiu. Nieko nesakę susikrovėm daiktus ir parvažiavom į Grabupius. Nusipirkom namuką, bet ėmėm statytis ir šį namą, į kurį po dviejų metų ir persikraustėm“, - pasakojo močiutė.

Turi 15 vaikaičių ir 19 provaikaičių

Specialiai mamos jubiliejaus šventei iš Vokietijos grįžusi dukra Nijolė kalbėjo, kad mirus tėveliui mamytė labai blogai jautėsi. Ir dėl to, kad labai tėvelį mylėjo, ir kad vienatvės labai nemėgstanti.

„Kai susiskambinam telefonu, iš mamos balso galima atspėti, kada pas ją svečių būna - iš karto kitaip skamba“, - juokėsi Nijolė.

Pasak dukterų, jų mamytė - dar labai savarankiška. Ne tik sau valgyti pasigamina, bet ir antrame namo aukšte gyvenančiam sūnui Povilui maisto užneša.

„Girdėjau, kad ilgaamžius žemėje laiko tai, kad jie gali savo vaikais didžiuotis. O kai mamytė apie mus kalba, visą laiką taip ir būna“, - šypsojosi jauniausia Bronislavos duktė Roma.

Garbingą jubiliejų B.Kuskienė paminėjo kovo 7-ąją, bet visa plati giminė sveikinti savo ilgaamžės rinksis šiandien. Prie vaišių stalo sės 5 moters vaikai - nebus tik jauniausiojo sūnaus Stepono. Pasveikinti mylimos močiutės atvyks ir 15 vaikaičių, kurie Bronislavai jau spėjo padovanoti net 19 provaikaičių.