apie-rusnes-daktara-artura-kiteli„Esu dėkingas jam už medžiagą apysakai „Kelionė į Tilžę„, kuri yra mano „Lietuviškose apysakose“. Jis jos neišgalvojo.“ Vokiečių rašytojas Hermanas Zudermanas (Hermann Sudermann) savo atsiminimuose įamžino Rusnės daktarą Arturą Kitelį.

Rašytojo ir daktaro A. Kitelio pažintis prasidėjo Šilokarčemos (Šilutės) vaistinėje, kurią 1837-1889 m. valdė Bernardas Teodoras Zėtegastas (Bernhard Theodor Settegast). H. Zudermanas joje įsidarbino padėjėju būdamas 14 metų. Paaugliui ištisas dienas stovėti prie prekystalio buvo tikra kančia: skaudėjo kelį, be to, traukė mintys apie mokslus, kuriuos buvo metęs Tilžėje.

Patarnaudamas vaistinėje, H. Zudermanas susipažino su gydytoju A. Kiteliu, kuris čia užsukdavo kasdien, ir galiausiai drįso kreiptis į jį pagalbos. Daktaras, apžiūrėjęs kelį, patvirtino sąnario raiščio patempimą. Hermanui tai tapo pretekstu mesti vaistininkystę ir iškeliauti atgal į Tilžę - mokytis realinėje gimnazijoje.

Rusniškiui Kiteliui rašytojas liko dėkingas visą gyvenimą ne tik už pretekstą mesti darbą vaistinėje, bet ir už siužetus jo apysakoms, kurių daktaras pripasakojo vėliau, kai jie tapo gerais draugais.
A. Kitelis aprašytas ne tik H. Zudermano atsiminimų knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“, bet ir apysakoje „Jons ir Erdmė“.

Milžinas su plevėsuojančia barzda

Pasak H. Zudermano, A. Kitelis buvo tvirto sudėjimo, energingas, ištvermingas, kone milžinas, „plevėsuojantis savo barzda“ ir kalbantis storu balsu...

se191Rusnėje šis žmogus gyveno ir dirbo 37 metus. Žmonių atmintyje išliko kaip rūpestingas ir pasiaukojantis, bendruomeniškas, malonus, svetingas, apsišvietęs... Rusniškiams ir šiandien yra gerai žinoma Kitelio pavardė. Tai žmogus, tapęs legenda.

A. Kitelis gimė 1838 m. rugpjūčio 7 dieną Bolmine prie Kulmo (anksčiau Vakarų Prūsijos provincija, dabar Chelmno Lenkijoje). 1849 m. atvyko į Karaliaučių, baigė gimnaziją, vėliau - medicinos studijas Karaliaučiaus universitete, įgijo daktaro laipsnį. Keletą metų dirbo Prancūzijoje, karo ligoninėje, chirurgu. 1869 m. atvyko į Rusnę.

Tuo metu Rusnė buvo didžiausia Šilokarčemos (Šilutės) apskrities gyvenvietė (2 200 gyventojų), turtėjusi iš medienos transportavimo bei prekybos, tačiau siaubiama šiltinės bei kitų epidemijų.

Nors A. Kitelio atvykimo metu čia jau veikė vaistinė (nuo 1834 m. - prie turgaus aikštės) ir ligoninė (pirmoji visoje Šilokarčemos apskrityje), tačiau, pagal XIX a. galiojusius įstatymus, viena vaistinė buvo skirta 10 000 gyventojų, o ligoninė teturėjo keletą lovų, todėl mažai kam buvo prieinamos tokios paslaugos. (1898 m. statistikos duomenimis, Rytprūsiuose viena vaistinė aptarnavo 13 889 gyventojus.)

Ligoninė vėliau buvo perkelta į Žibus (kaimas, su Verdaine ir Šilokarčema susijungęs į Šilutę): 10 lovų ir primityvūs įrenginiai.

Rusnėje A. Kitelis gavo karo gydytojo vietą (nors pretendavo tapti apskrities chirurgu, tačiau nebuvo paskirtas) ir kurį laiką buvo vienintelis gydytojas visoje apskrityje, turėjęs universiteto išsilavinimą. Be jo, Rusnėje dar dirbo gydytojai Patienas, Brochovskis, dantų technikas, akušerė.

se192 5Rusnėje A. Kitelis gyveno pas seserį. Pats šeimos nesukūrė. Sulaukęs 68 metų, perdavė pareigas sūnėnui ir išvyko į Karaliaučių. Čia gyveno iki mirties. Dalyvavo studentų korporacijos „Germania“ veikloje. Parašė ir išleido atsiminimų knygą „37 kaimo gydytojo metai Prūsų Lietuvoje“ („37 Jahre Landartz in Preussisch Litauen“), kurioje aprašė krašto žmones ir jų papročius. Šį pasaulį paliko būdamas 88 metų, 1926 m. sausio 24 d.

Šaltiniai: Hans-Claus Poeschel, „Geheimer Sanitatsrat Dr. Arthur Kittel (1838-1926)“ („Annaberger Annalen“ 2011 m.); Leonardas Poviliūnas, „XIX amžiaus valstiečių gydymo lygis Didžiosios Lietuvos (Gruzdžių) ir Mažosios Lietuvos (Rusnės) valsčiuose“; Roma Šukienė, „Medicinos raida Šilokarčemoje“; Aurimas Andriušis, „Lietuvos medicinos istorijos apybraiža“.

AR ŽINOTE, KAD...

Kol nebuvo gydytojų, dirbo barzdaskučiai

* Iki XV a. pabaigos-XVI a. pradžios Lietuvoje diplomuotų gydytojų nebuvo (išskyrus kai kurių magnatų ir didikų asmeninius gydytojus, baigusius mokslus užsienyje), o vėliau atsiradusieji gydė tik vidaus ligas. Profesionalūs gydytojai Klaipėdoje ir Priekulėje žinomi nuo XVII a. vidurio. Iki tol (ir vėliau, iki pat XVIII a.) žmones gydė kirpėjai, barzdaskučiai, pirtininkai - dirbtuvėse, namuose, pirtyse, turgaus aikštėse.

* Viduramžiais populiarus gydymo metodas buvo kraujo nuleidimas. Čia ir prireikdavo barzdaskučio-chirurgo. Taigi jie ne tik kirpo ir skuto žmones, bet ir prireikus nuleisdavo kraują, amputuodavo galūnes, atverdavo votis, cistas, susiūdavo žaizdas, atstatydavo išnarintus sąnarius, sudėdavo lūžusius kaulus, raudavo dantis ir atlikdavo teismo medicinos ekspertų funkciją. Barzdaskučių-chirurgų amatas klestėjo visoje Europoje, amatininkai jungdavosi į brolijas-cechus.

* Lietuvoje barzdaskučių-chirurgų cecho statutas patvirtintas 1509 m. XVI a. barzdaskučių cechai buvo Vilniuje, Kaune, Gdanske, Poznanėje, Krokuvoje, Karaliaučiuje ir kitur.

* Pagal 1584 m. Stepono Batoro privilegiją, jaunuolis, norėdamas tapti barzdaskučiu, turėjo išdirbti trejus metus pas meistrą, įgyti pameistrio laipsnį, tada dar 1,5 metų dirbti pas kitą meistrą ir tik tada buvo įrašomas į cechą.

* Vladislovo Vazos 1639 m. privilegijoje rašoma, kad, norint gauti Vilniaus barzdaskučio-chirurgo vardą, pameistrys turi išdirbti net 12 metų pas įvairius meistrus ir išlaikyti egzaminus iš anatomijos, patologijos, chirurgijos ir farmakologijos; taip pat pademonstruoti, kad moka pasidaryti savo instrumentus kraujui nuleisti, pasigaląsti skustuvą ir pagaminti kelių rūšių miltelių bei balzamų. Išlaikęs egzaminus, pameistrys tapdavo meistru, buvo priimamas į cechą ir įregistruojamas magistrate. Nuo to laiko jis galėjo užsiimti savo amatu.

* XVII-XVIII a. barzdaskučių-chirurgų jau po 2-4 turėjo kiekvienas didesnis miestelis. Jie buvo vadinami balveriais, barberiais (nuo vokiško žodžio „der Barbier“) arba ciriulnikais (nuo lenkiško - cyrulnik).

* Prie savo durų balveriai kabindavo emblemą - varinę lėkštę, reiškiančią, kad čia nuleidinėjamas kraujas.

* Už barzdaskučius-chirurgus žemesnėje pakopoje buvo pirtininkai, kurie žmones gydė pirtyse.

* Klaipėdoje barzdaskučių-chirurgų-pirtininkų brolija įkurta XVIII a. pradžioje.

* Atsiradus profesionaliems chirurgams, kad būtų lengviau atskirti juos nuo barzdaskučių, pastariesiems teko vilktis trumpus baltus chalatus, profesionalams - ilgus.

VE.lt inf.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos