sniuksta P_su_seimaLapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės dieną, būrelis Šilutės šaulių atidavė pagarbą Lietuvos kariuomenės generolui Petrui Šniukštai, palaidotam Šilutės senosiose kapinėse.

Šių metų lapkričio mėnuo nepriklausomos valstybės šimtmetį mininčios Lietuvos generolo P.Šniukštos atminimui - neeilinis. Lapkričio 12-ąją  buvo generolo gimimo 140-osios metinės, lapkričio 22-ąją - 65-osios jo mirties metinės.

Prisiminkime P.Šniukštos nuopelnus Lietuvai.

Gyveno svetima pavarde

Lietuvos karinį veikėją, teisininką, generolą, vidaus reikalų ministrą P.Šniukštą sovietmečiu likimas nubloškė į Šilutę. Čia jis, gelbėdamasis nuo sovietinių represijų, iki mirties gyveno prisidengęs svetima pavarde - pasivadino Petru Šukiu. Tik 1990-aisiais Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, generolo P. Šniukštos asmenybė buvo atskleista, įamžinta, pagerbta, jo kapą lanko Šilutės šauliai kartu su jaunąja savo pamaina.PETRAS SNIUKSTA

Generolo kapą Šilutės kapinėse žymi Lietuvos kariams savanoriams skirtas paminklas. Prie jo Mirusiųjų pagerbimo dieną, Lietuvos kariuomenės dieną, kitomis progomis sušvinta žvakelės, kapą papuošia gėlės, vainikai.

Žymus nepriklausomos Lietuvos kariškis, 1940 metais sovietinių okupantų suimtas ir atkentėjęs Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir  IX forto kamerose, mirties išvengė, bet likusį gyvenimą turėjo slapstytis, atsisakyti tikrosios savo esybės, kad galėtų išgyventi.

Vokiečių armijai įžengus į Lietuvą, 1941 m. birželio 23 d. P.Šniukšta buvo išvaduotas iš kalėjimo. Jis su žmona Vincenta apsigyveno Kretingos apskrityje, žmonos tėvų dovanotame ūkyje. Karo frontui priartėjus, 1944 m. traukėsi į Vakarus, bet pabėgti nepavyko. Atkirsta šeima grįžo Lietuvon ir įsikūrė netoli Šilutės.PETRAS SNIUKSTA_1

Pasivadinęs Petru Šukiu, P.Šniukšta gyveno uždarai, nemėgo rodytis viešumoje. Buvo tvirto būdo, labai pareigingas dirbdamas bet kokį darbą.

1952 metų lapkričio 22 dieną P.Šniukšta mirė, kaip rašoma Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos mirčių knygoje, dėl senatvės. 1991 metais „Lietuvos aidas“ rašė, kad 38 metus generolo leitenanto kapą stropiai prižiūrėjo šilutiškiai Emilija Vaičiulytė, Julija ir Juozas Sabaliai.

1990 metais Šilutės katalikų kapinėse P.Šniukštai atidengtas Lietuvos kario savanorio paminklas, kurį pašventino kun. J.Pakalniškis. Iškilmėse dalyvavo daug Šilutės gyventojų. Prie kapo stovėjo garbės sargyba. P.Šniukštos anūkas, Vilniaus technikos universiteto docentas Alvydas Šniukšta, papasakojo apie savo senelį.

Kaip informavo Šilutės r. savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Skobienė, 1992 m. gruodžio 7 dieną Lietuvos kariuomenės generolo Petro Šniukštos kapas įregistruotas Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registre.

Tiesa, ant paminklo iškalti netikslūs jo gimimo metai (1878). Visuose kituose informacijos šaltiniuose nurodomi jo gimimo metai - 1877-ieji.

Teisininkas, pedagogas, kariškis, politikas

Lietuvos visuomenės, kultūros ir valstybės veikėjas Petras Šniukšta gimė 1877 metų lapkričio 12 dieną Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Zapelskių kaime. Kitą dieną Tamošiaus ir Zofijos Šniukštų naujagimis buvo pakrikštytas Šiluvos bažnyčioje.

Šilutės bibliotekininkų išleistoje knygoje „Šilutės kraštas“ rašoma, kad būsimas Lietuvos vidaus reikalų ministras, generolas P.Šniukšta mokėsi Raseiniuose, paskui Palangos progimnazijoje, Mintaujos (Latvija)  ir Talino (Estija) gimnazijose. 1903 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete. Būdamas studentas, dalyvavo tuometinėje lietuvių spaudoje.

1903-1904 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenės artilerijos pulke Kaune, tarnybą baigė būdamas karininku.

1905 m. dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju Panevėžyje, dėstė lietuvių kalbą Panevėžio mokytojų seminarijoje.

1906 m. mokytojas P.Šniukšta išvertė į lietuvių kalbą Miulerio brošiūrą „Kaip namie gydytis nuo džiovos“. O 1908 m. pats susirgo tuberkulioze ir gydėsi Šveicarijoje.

Nuo 1907 m. dirbo Mintaujos teisme. Prasidėjus I pasauliniam karui tapo Nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto pirmininku Mintaujoje, vėliau, artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, evakavosi į Oriolą (Rusija).

1918 metais, kai Lietuva paskelbė nusikratanti Rusijos pančių, P.Šniukšta grįžo į gimtinę ir dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, buvo Teisingumo departamento direktorius, Vilniaus miesto taikos teisėjas, Vyriausiojo tribunolo prokuroro padėjėjas. 1919 m. liepos mėn. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Lietuvos armijos (nuo 1922 m. - Kariuomenės) teismo pirmininku. 1922-1926 m. dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose. 1925 m. jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis.

1934 m. birželio 13 d. - 1935 m. spalio 31 d. P.Šniukšta buvo Juozo Tūbelio XVI ir XVII ministrų kabinetų Krašto apsaugos ministras. Jis yra daug prisidėjęs prie karinių įstatymų paruošimo, taip pat paruošė Karo baudžiamosios teisės įstatymų projektą. 1935 metais ministrui P.Šniukštai teko malšinti Lietuvos kariuomenės generolo P.Kubiliūno organizuotą kariuomenės maištą.

1935 m. P.Šniukštai suteiktas generolo laipsnis. Netrukus jis paprašė leidimo išeiti į atsargą. 1935-1936 m. jis buvo Valstybės Tarybos narys. Vėliau dirbo advokatu.

Generolas P.Šniukšta buvo apdovanotas Vyties kryžiaus I laipsnio (1921 m.), II laipsnio (1926 m.), Gedimino II laipsnio (1928 m.), I laipsnio (1938 m.), Vytauto Didžiojo II laipsnio (1930 m.) ordinais, Kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, Latvijos Trijų žvaigždžių I laipsnio ordinu, Latvijos Nepriklausomybės medaliu.

1940 m. birželio mėnesį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, P.Šniukšta liepos 13 dieną buvo suimtas. 1941 metų birželio 12 dieną sovietinis Pabaltijo karo apygardos 11-asis armijos karo tribunolas nuteisė generolą 10-čiai metų lagerio ir 5 metams tremties. Tačiau stalininis režimas nespėjo jo išvežti į Sibiro lagerius. 1941 metų birželį prasidėjus Sovietų Sąjungos - Vokietijos karui, P.Šniukšta buvo išlaisvintas.

Generolas tapo... kerdžiumi

Generolas su šeima išvyko gyventi į savo dvarą Kretingos valsčiuje. Čia, Budrių kaime, Šniukštos buvo paveldėję bajorų Mongirdų ūkį. Jis šeimai atiteko 1919 metais, kai P.Šniukšta  vedė bajoraitę Vincentą Mongirdaitę.

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko užrašytuose budriškių atsiminimuose užfiksuota, kad kaimo žmonės labai gerbė P.Šniukštą už jo inteligentiškumą, dėmesį jauniesiems šauliams. Iki sovietų okupacijos P.Šniukšta dažnai lankydavosi savo ūkyje, rūpinosi Lietuvos paveldu.

Minimas faktas, kaip P.Šniušta stengėsi apsaugoti netoli jo ūkio buvusį Kačaičių piliakalnį, vietinių žmonių vadinamą Pilale: „Prasidėjus žemių dalybai iškilo pavojus, kad piliakalnis gali būti sunaikintas. Jo gelbėti ėmėsi kitapus Kartenalės, netoli piliakalnio, gyvenusios Notiškės palivarko savininkės Vincentos Mongirdaitės - Šniukštienės vyras, Lietuvos kariuomenės teismo pirmininkas, generolas leitenantas Petras Šniukšta. 1927 metų spalio 4 dieną jis parašė laišką iš Kretingos kilusiam Karo muziejaus įkūrėjui, generolui leitenantui Vladui Nagevičiui, pranešdamas jam, kad „dabar piliakalnis perduodamas mažažemiams, kurie ten gano gyvulius ir degina augančias ant jo eglaites ir jo plotą nori paversti į dirvą“. Laiške P.Šniukšta prašo generolo, kaip profesionalaus archeologo, gelbėti piliakalnį nuo sunaikinimo.

Generolas V.Nagevičius nedelsdamas raštu kreipėsi į Lietuvos žemės reformos valdytoją,  rekomenduodamas piliakalnį „nusavinti ir pavesti globon kaimynų, būtent ar generolo Šniukštos, ar gan išsilavinusio ūkininko Žilinsko“, gyvenusio netoli piliakalnio. Tokiu būdu piliakalnio teritorija buvo išimta iš dalinamos dvaro žemės plotų ir priskirta Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinės Budrių būrio globai. Šaulių būrio valdybos pirmininkas, Budrių pradžios mokyklos mokytojas Vincas Jankauskas 1935 metų liepos 20 dieną raštiškai pasižadėjo kultūros paveldo objektų apsauga besirūpinančiai Valstybės archeologijos komisijai prižiūrėti piliakalnį ir saugoti jį nuo sunaikinimo“.

P.Šniukštos giminaičio (jo brolio Prano proanūkio) Tomo Šniukštos žiniomis, 1940 metais sovietų okupantai buvo nacionalizavę didžiąją dalį ūkio - Šniukštoms paliko tik 30 hektarų. Juose iki II pasaulinio karo pabaigos ir ūkininkavo generolas su žmona. Po karo ir tie 30 hektarų bei dvaro sodyba buvo nusavinti. Čia įkurtas Kretingos tarybinio ūkio skyrius (dar vadintas Notiškės tarybiniu ūkiu), vėliau tas ūkis prijungtas prie „Aušros“ kolūkio.

Šniukštų šeima užaugino sūnų Vytautą (gimė 1906 m.) ir dukrą Mariją Aldoną (gimė 1914 m.). Sūnus buvo ligotas ir mirė jaunas (1932 m.) Šveicarijoje. Čia jis gydėsi ir buvo palaidotas. Dukra A.Petravičienė emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

Generolas P.Šniukšta, apsigyvenęs Traksėdžiuose, tapo ūkio kerdžiumi - rūpinosi gyvuliais...

Vienus sušaudė, kitus ištrynė...

Per visą prieškarinį Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį dvidešimt vienoje vyriausybėje (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1940 m. birželio 15 d.) dirbo 97 Ministrų kabineto nariai. Okupacijos pradžioje 17 kabineto narių jau buvo mirę, 6 gyveno užsienyje.

Per sovietinės okupacijos pirmųjų 5 metų laikotarpį (1940 06 15-1945 05 08) septyniolikai ministrų buvo įvykdyta žiauriausia smurtinė mirties bausmė, dažniausiai - sušaudymas. 14 ministrų mirė.

„Pasaulyje tikrai nėra tokio atvejo, kad valstybėje sušaudoma 17 ministrų. Tai - juk visas Ministrų kabinetas! Sunku įsivaizduoti 17 suguldytų vienoje vietoje iškiliausių Lietuvos sūnų - ministrų, kūrusių modernią Lietuvos valstybę“, - rašo istorikas Gediminas Adomaitis savo straipsnyje „Sušaudytas ministrų kabinetas“, išspausdintame leidinyje „XXI amžius“.

Praūžus baisiajam tremčių, kalinimų, fizinio ir dvasinio naikinimo periodui, karo pabaigoje, 1945 m. gegužę, Lietuvoje liko gyvi tik keturi buvę ministrai - Augustinas Janulaitis, Vladas Jurgutis, Petras Šniukšta ir įkalintas Vilniuje Pranas Liatukas.

P.Šniukštos, tapusio P.Šukiu, pokario gyvenimas mažai žinomas.