Sandra Tamasauskiene_01_12_Už laisvę reikia kovoti. Nuolat. Tada - Sausio 13-tąją gynėme nuo svetimų, dabar, deja, nuo savų, norinčių gyventi mūsų visų sąskaita. Todėl mes - mokytoja Sandra Tamašauskienė, draudimo bendrovės vadovas Zigmantas Jaunius ir veterinarijos gydytojas Arūnas Kurlianskas - esame politikai - Šilutės rajono savivaldybės tarybos nariai. 1991 metų sausio mėnesį buvome studentai, džiaugėmės ką tik - 1990 kovo 11-ąją - paskelbta Lietuvos Nepriklausomybe. Ir ištiko Sausio 13-toji.

Sandra

Klaipėdos universitete laikėm egzaminus - buvo sesija. Dėstytojas sako: „Važiuokite jūs į tą Vilnių, nežinia, ar rytoj bebus Lietuva, ar bereiks jums tuos egzaminus laikyti“. Ir išvažiavome su paskutiniu autobusu iš Klaipėdos į Vilnių ginti laisvės.

Keturios dvidešimtmetės. Tėvams nesakėm, būtų neišleidę. Prie Seimo mus nuvežė elektrėniškės draugės tėveliai. Ten kartu su didžiule minia žmonių dainavome, giedojome, vaišinomės, daugiau tylėjome, negu kalbėjomės, nes buvo neramu. Nuolat pasiekdavo žinios apie įvykius prie TV bokšto, pravažiavo tankai. Minia tik susiglausdavo ir imdavo giedoti. Buvo laikomos šventos mišios. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. Daug kas iš atminties išblėso, pamenu tą jausmą: baimės nebuvo, tik nerimas. Ir pasididžiavimas.

Išaušus mus sušalusias išvežė į Elektrėnus. Apie kruvinuosius Sausio 13-osios nakties įvykius prie televizijos bokšto sužinojome vėliau. Nelaikau savęs heroje, su draugėmis apie tą žygį prisimename lyg apie beprotišką jaunystės nuotykį, buvo daug žmonių, kurie daug daugiau nusipelnė laisvei. Tikrieji herojai tą naktį žuvo už laisvę - jiems mano pagarba ir dėkingumas.

Zigmantas

Buvau Kauno Lietuvos veterinarijos akademijos III kurso studentas. Metas buvo neramus, po Kauną važinėjo sovietų kariniai sunkvežimiai, reikėjo elgtis apdairiai. Todėl iki miesto centro nubėgome bėgte - kas mums, jauniems, tie 3 ar 4 kilometrai?

Kauno miesto centre mus pasitiko minia žmonių. Visi norėjo į Vilnių, bet buvo pasakyta, kad labiausiai mūsų pagalbos reikia Kauno rajono Sitkūnų radijo stočiai, negalima leisti jos užimti. Greitai atsirado autobusai ir visi išdundėjo ginti laisvo žodžio.

Autobusai buvo prigrūsti iki lubų. Sitkūnai tiek žmonių dar niekada nebuvo matę, nebuvo vietos, kur musei nutūpti, visi privažiavimai prie stoties buvo užblokuoti statybine technika. Žmonės gyva siena stojo į stoties gynybą.

Viskas vyko gana ramiai, bet kai pranešė, kad stoties link pajudėjo sovietų šarvuočių kolona, visi pajutome milžinišką įtampą.

Niekas nebėgo, bet susikibo rankomis ir pradėjo giedoti „Marija, Marija“. Šalia manęs stovėjo pagyvenęs žmogus, jo širdis neatlaikė - krito vyras, ir net medikai nebegalėjo jam padėti. Visi žinojo, kokie baisūs dalykai vyksta Vilniuje, todėl buvo pasiruošę ir laukė blogiausio. Bet, ačiū Dievui, blogis mus aplenkė. Sitkūnų radijo stotį  kartu su akademijos savanorių būriu gynėme iki vasario vidurio.

Arūnas

Su Zigmantu buvome kurso draugai, Sausio 13-osios  naktį ir vėliau savanoriais Sitkūnų radijo stotį gynėme ir saugojome kartu. Aš buvau Veterinarijos akademijos savanorių būrio vyresnysis. Sitkūnų radijo stotis tą naktį vidurinėmis bangomis transliavo naujienas apie įvykius Lietuvoje kitoms Europos šalims. Ir aš ten buvau, stovėjau gyvajame žmonių žiede apie stotį, kuri buvo likusi vienintelė Lietuvoje, galėjusi skleisti žinią apie okupacinį perversmą.

Pirmąjį vakarą ten laužų nebuvo, paskui atsirado - kažkokios įmonės atvežė. Atsimenu tokį storą, ilgą 3 - 4 metrų vamzdį, į kurį pūtė dujas - taip žmonės šildėsi. Naktis buvo labai šalta. Tą jausmą reikia patirti, pajausti. Tomis dienomis jausmas buvo toks, kaip stovint prie jūros: jauti, kad ateina didelės bangos, štormas, bet vis tiek stovi ir lauki, lauki. O gal nurims?.. Nuolat jautėme didžiulį nerimą, bet vis galvojau, kad viskas išeis į gera, kad mes sugebėsim išlaviruoti. Apgynėm Sitkūnus, apgynėm Lietuvą.

Istorija neturi būti pamiršta. To, ką prisiminėme ir su jumis pasidalinome, nelaikome žygdarbiu, bet esame tikri, kad Lietuvos istoriją turime prisiminti visi ir pasakoti. Pasakoti vaikams, draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems. Ypač lietuviams. Kol istorinė atmintis gyva - Lietuva turi ateitį.

Savaitės klausimas



Kaip manote, ar valdžia skiria pakankamai dėmesio emigrantų susigrąžinimui?

Ukmergės naujienos