PFEIFER2Prisiminti Šilutės Evangelikų liuteronų bažnyčios freskų autorių Richard Pfeiffer paskatino LDM Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje eksponuojamas šio dailininko paveikslas „Vasaros vakaras prie upės Rytų Prūsijoje“. (darbas priklauso VŠĮ „Niden“). Dailininkas išgarsėjo savo monumentaliąja kūryba - freskomis, grafiti, ištapęs ne vieną Karaliaučiaus krašto bažnyčią, Elbingo (šiuo metu Lenkijos teritorija) realinės gimnazijos aulą, Tilžės (Sovetskas) krematoriumą 1912/1913m. Tačiau jis sukūrė nemažai molbertinės tapybos kūrinių - peizažų, portretų. Deja, daugelis jo tapybos darbų kartu su dirbtuvėmis sudegė 1943 metų pabaigoje, per lėktuvų antskrydį Berlyne.

Buvusioje Rytų Prūsijos teritorijoje dauguma  bažnyčių taip pat sunaikintos arba likę tik griuvėsiai: Tilžės krematoriumas sunaikintas karo metais,  Elbingo gimnazija šiuo metu naudojama, kaip rotušė, o freskos yra uždažytos, tad Šilutės evangelikų - liuteronų bažnyčios freskos yra vienintelis šio dailininko prieškaryje tapytos monumentaliosios tapybos pavyzdys. Milžiniška altoriaus freska, freskos bažnyčios navose, apšvietimas - visa tai sudaro nepaprasto šviesaus didingumo įspūdį.

Kas gi buvo šis dailininkas ir kaip jis atsidūrė to meto Šilokarčemoje
(vok. Heydekrug)?

R.Pfeiffer gimė 1878 m. Breslau mieste, (dab. Vroclavas, Lenkija). Pirmąjį meninį išsilavinimą jis gavo gimtajame mieste pas tapytoją Eduard Kõmpffer (1859-1926). 1900 metais, gavęs Provincijos stipendiją, vyksta į Miuncheno Dailės Akademiją studijuoti pas profesorių Max Doerner (1870-1939).  Miunchene jis bendradarbiauja su „Jugend“  žurnalo redakcija. Šio laikotarpio yra išlikusių daug piešinių, kuriuos jis spausdino žurnale.

Nuo 19 a. vidurio Europoje  išryškėjus naujai meno srovei „Modernui“, Vokietijoje vadinamam „Jugenstill“, 1896 m. Miunchene pradėtas leisti žurnalas „Jugend“, kuriame ir buvo populiarinama ši nauja meno kryptis. Kaip ir daugelis to meto dailininkų, R.Pfeiffer taip vadinamų studijinių kelionių metu aplankė Angliją, Prancūziją, Lenkiją, 1902-1905 gyveno Italijoje. 1903 m. jis vedė dailininkę Gertrud Korth.  Italijoje jiems gimė sūnus Hans Ludwig Pfeiffer, kuris kaip ir motina bei sesuo  Ricarda dalyvavo tapant freskas Šilokarčemos bažnyčioje. Be šių dviejų vaikų, šeimoje buvo dar duktė Eva - gabi literatė, ir brolis „muzikalusis vunderkindas“ Christian. Yra žinoma, jog šeimai dirbant prie freskų Šilokarčemos  bažnyčioje, jis, būdamas 9 metų grojo bažnyčios vargonais. Christian žuvo antrajame pasauliniame kare prie Leningrado.

1910 metais Karaliaučiaus dailės akademijos direktorius, prof. dr. Dietmann pakviečia dailininką dėstyti  tapybą. Akademijoje jis dirba iki uždarymo 1932 metais. Profesoriaus vardas jam suteiktas 1913 m. Jo žmona Gertrud Pfeifer Kohrt dėstė „Mokyklos laisvalaikio ir taikomosios dailės dirbtuvėse“ Karaliaučiuje.

Freską tapė visa šeimaPFEIFER

Užsakymą išpuošti tuometinės Šilokarčemos evangelikų - liuteronų bažnyčios vidų dailininkas priėmė su džiaugsmu ir, kaip dabar žinome, užduotį atliko padedant visai šeimai. Jam ši užduotis buvo ideali galimybė išreikšti savo filosofiją, mintis. Jis yra rašęs: „Jeigu pradžioje ir atrodė, jog Idėjų ¢ Pasaulis, kurį aš bandžiau pavaizduoti, kiek viršijo tenai (Šilokarčemoje)  gyvenančių  žmonių moralinį ir intelektualinį horizontą, tačiau ateityje galbūt kaip tik ši aplinkybė ir suteiks stimulą švietimui.“
Dailininko svajonė buvo bažnyčios viduje sukurti „biblia pauperum“ (vargšų biblija). Jis rašo: „Mūsų mokytiesiems, iš savo patirties žinau, šie vaizdai reikalingi daug daugiau nei mes manome, nes dauguma jų, biblijos scenų net nežino. Liuterio noras šventųjų istorijas ne tik viduje laikyti, tačiau ir išorėje vaizduoti, labai tinka mūsų laikams. Liaudies  fantazija ir bendri interesai yra labiau puoselėjami, kai jie jungiasi su laisvuoju menu, o ne tik su gryna architektūra.“

Apie tai, kad freską Šilokarčemos bažnyčioje tapė visa dailininko šeima liudija  vyriausiojo sūnaus Hans Liudwig Pfeiffer laiškai ir 1988 m. rašyti atsiminimai:

äTaip, tie metai Šilokarčemoje,  neužmirštami!!!. Didysis Kristus, kurį aš išdrožiau garaže Karaliaučiuje - jis kaip tik milimetro tikslumu tilpo į mūsų garažą, tačiau, kad galėčiau dirbti, turėjau kas kartą jį išstumti į kiemą“. Bažnyčios vidaus tapybos darbus Hans aprašo taip: „Mano tėvas galvas ir figūras ant kartono tapė apačioje, zakrastijoje. Mano pareiga buvo tai užnešti ant tinko (aš išspausdavau figūrų kontūrus ant šlapio tinko.), tai darydavau kiekvieną rytą. Mano sesuo, kuri buvo kairiarankė, ištapydavo figūras kairėje freskos pusėje.(tam reikėjo nuo pastolių išsilenkti į kairę pusę), motina perėmė portretus dešinėje pusėje. Tai buvo išskirtiniai metai tenai.“

Iš vėlesnių laiškų aiškėja, kad sūnus į Šilokarčemą buvo atsivežęs ir keletą studijų draugų, kurie jam padėjo šiame darbe.

Dailininko sūnus rašė: „Bažnyčios vidaus tapyba truko visus metus. Tokia didelė freska su tiek daug portretų buvo didelė rizika. Tradicija buvo juk užmiršta, reikėjo iš naujo visko mokytis. Jau vien problema su džiovinimu! Kiekvienos dienos tapymui skirtas plotas turėjo būti drėgnas, t.y. naujai tinkuotas. Ta dalis kuri buvo prieš dieną nutapyta, būdavo jau apdžiūvusi ir pasimatydavo, jog spalvos gavosi per šviesios, kad reikia dėti sodresnes spalvas, kas ne visur pavykdavo gerai. Jeigu per 6 darbo valandas nepavykdavo nutinkuotą plotą užtapyti, reikėdavo tinką nukapoti. O tai atsitikdavo ne kartą, karštais vasaros mėnesiais. Šlapias tinkas džiūdavo taip greitai, kad kalkių plonas sluoksnis dažų grūdelius nespėdavo surišti. Taigi, žemyn su viskuo. Mes čia dirbdami daug išmokome ir kartais tas darbas tiek ilgai trukdavo vien dėl praktikos neturėjimo.“

Visos bažnyčios meninį apipavidalinimą apibendrina didžiausia altoriaus freska, kuri  apima 80 kv. m plotą ir vaizduoja 120 figūrų. Freskoje atvaizduoti  šventieji, reformatoriai, rašytojai, kompozitoriai, mokslininkai, pasaulietinės ir bažnytinės veiklos atstovai ir daugelis kitų. Tarp jų yra pavaizduotas Klaipėdoje gimęs poetas Simoną Dachas, Šilutės dvaro savininkas Hugo Scheu ir kt. Šios freskos Kredo  dailininkas pasirinko sakinį „Aš tikiu šventųjų bendruomene“.

Prof. R.Pfeiffer visa kūryba buvo susijusi su bažnytiniu menu. Šioje srityje jis galėjo išreikšti savo religinį išsilavinimą, biblijos pažinimą, bažnyčios istorijas bei  ekumenines vizijas, politinius įsitikinimus, mintis apie reformas. Jis yra  sakęs: „Krikščioniškas menas turi būti kaip Evangelija. Kiekvienas vaikas gali suprasti, joks mąstytojas negali išsemti“. Tokiomis refleksijomis dailininkas išreiškia savo darbo etiką ir savo egzistencijos suvokimą.

Bažnyčios statybos laikotarpis 1924-1926 m. Klaipėdos krašte buvo labai sudėtinga situacija, ne tik politine, bet ir ekonomine prasme. Nors didelė infliacija tiesiog rijo sukauptas lėšas, tačiau statyba  ir net vidaus puošyba buvo laiku užbaigta. Freskų puošybą buvo galima užbaigti, nes Karaliaučiaus dailės Akademijos profesorius R.Pfeiffer savo honoraro išmokėjimą nukėlė į vėlesnį laiką ir paskaičiavo tik išlaidas medžiagoms. Statybos aktuose nėra jokių sąskaitų ir apie vėliau išmokėtą honorarą. Nėra žinoma, kur visa šeima apsigyveno Šilokarčemoje. Dvarininko H.Šojaus dvare tapyta freska galėtų priklausyti dailininko kūrybai, tačiau tai reikia dar pagrįsti, nes freska jokiais inicialais nepažymėta arba žymėjimas išnykęs. Bažnyčioje esančios freskos yra pažymėtos dailininko inicialais.

1932 m. išėjęs į pensiją R.Pfeiffer persikelia į Berlyną ir tampa laisvai kuriančiu dailininku. 1939 metais miršta žmona, 1943 metų pabaigoje po lėktuvų antskrydžio sudega jo dirbtuvės su tapybos darbais. Po karo jis gyvena iš laikraščių užsakymų iliustracijoms, kalendorių leidybos ir portretų tapybos. 1958 metų rugpjūtį R.Pfeiffer švenčia savo 80 gimtadienį, o miršta 1962 m. balandį.

Kiek yra žinoma, Šilutės evangelikų - liuteronų bažnyčios, tuo pačiu - ir joje esančių freskų išsaugojimu pokario metais pasirūpino pirmasis Šilutės vykdomojo komiteto pirmininkas, lietuvininkas Horstas Toleikis.

Savaitės klausimas



Kur šiemet atostogausite?

Ukmergės naujienos