monika-dobrovolskyte-5ab56257777ef„Prisiminus pirmąjį potvynį, net šiurpas nukrato. Tada buvau paauglė, tik stebėjau, neturėjau jokios patirties. Realiai mes tada lėkėme į mirtį, buvome visiški bepročiai“, – sako Monika Dobrovolskytė (34 m.), kuri su dviem šunimis ir draugu Vytautu (jis atsirado jos gyvenime vėliau) Nemuno deltoje įsikūrusiame Šyšos kaime skaičiuoja gal jau septintą pavasarį.

Kaimynams įteigė: „Potvynis – jėga!“

Monika niekad nepaliauja stebėtis pamario gamta ir jos kuriamu vaizdu. Kas rytą, kas vakarą. Nuolat. Apie šį ypatingą kraštą, savo kaimynus ji galėtų pasakoti istorijas atskirai knygai, o ne interviu. Tamsių garbanotų plaukų šviesių mėlynų akių mergina išties atrodo sukurta gyvenimui ten. Ji energinga, žavi ir tikra. Kaip kariai vyksta į karštus taškus, taip Monika prieš septynerius metus gyvenimą Vilniuje iškeitė į potvynių epicentrą – įsikūrė kelis kilometrus nuo Šilutės esančiame Šyšos kaime.

„Lietuvoje turime keturis metų laikus, o pamaryje dar ir penktąjį – potvynį. Tik dėl potvynių aš čia ir atsikrausčiau“, – sako Monika.

– Kaip vietiniai priėmė jus, atklydėlę?

– Mūsų krašte kaimai paprastai tokie – vietoj gatvės teka upė. Štai mano Šyšos kaimas: vienoje upės pusėje sodybos, kurios eina link Rusnės, o kitoje mes, tie atskirtieji, kuriuos supa miškai, laukai, Krokų lankos ežeras. Tokių mūsų, atsiskyrėlių, yra trys sodybos, dar kitos trys gyvybingos būna tik vasarą, kai atvyksta šeimininkai.

Jaunų žmonių nėra, tik keli senbuviai ir tie, kurie įsikūrė po karo. Vienas kaimynas, kai atsikrausčiau, juokėsi ir sakė, kad kitais metas čia manęs nebus nė kvapo, kad pabūgsiu ir išsinešdinsiu. Tai sekmadieniais iki šiol drauge geriame kavą (šypsosi).

– Neabejoju, kad toks artumas sukuria simbiozę.

– Dar ir kaip! Kaimynas atneša kiaušinių, bet pinigų, aišku, neima, įžeisi pasiūlydamas. Tada kitą dieną pagauni žuvį ir neši jam. Per potvynį tave kaimynas, kuris didžiuojasi esąs kaimo keltininkas, perkelia su valtimi, o tu jam degalų užperki, nuneši saldainių ar nuveži, kur reikia.

Ten mes esame kaip medis ir grybai – vienas be kito negalime būti. Žmonėms atrodo, kad gyvenu ten jau 20 metų, nors iš pradžių šnairavo į mane. Aš tokia keistuolė jų akimis žiūrint, nemoteriška – domiuosi vandens sportu, plaukioju kateriu, žvejoju. Bet ten gyvendamas šiek tiek išprotėjęs privalai būti.

– Jūs į šyšioniškių gyvenimą įsiliejote. O ko jie išmoko iš jūsų?

– Manau, perduodu kitokį požiūrį – kad gyvename ypatingoje vietoje. Pirma kaimynai pabambėdavo: „Va, ledų sangrūdos, niekur neišeisi“, o aš jiems: „Taigi čia labai gerai, niekas pas mus neateis, malkų nepavogs!“

Ir tada matai, kaip keičiasi veidas: „Bet tikrai, gerai tu sakai.“ Mes aiškiai žinome, kad iš čia niekur nenorime keltis. Čia mums labai gerai. Nemuno delta nuo jūros nutolusi 15 km, tad nebūtina trenktis iki Klaipėdos 50 km – varome tiesiai į Nidą vandeniu. Visi privalumai!

Daugiau apie tai skaitykite 15min.lt straipsnyje: „Dėl potvynių pamaryje apsigyvenusi Monika: „Prisiminus pirmąjį susidūrimą su stichija, atrodo, lėkėme į mirtį“

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos