aklieji vyduno_gimnazijaUnikalių renginių ir charizmatiškų žmonių šilutiškiams padovanojo dvi dienas mūsų mieste vyskusios Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) dienos. Vienas tokių susitikimų - miesto gimnazijas aplankę šios sąjungos nariai programuotojas Justinas Kilčiauskas ir buvęs mūsų kraštietis, iš Juknaičių krašto kilęs Šiluvos bažnyčios kunigas Ramutis Janšauskas.

Regėjimo negalią turintys, tačiau išties daug gyvenime pasiekę svečiai su gimnazistais atvirai kalbėjosi apie savo kasdienybę, įvairias su negalia susijusias situacijas. Jų pokalbis žavėjo ir atvirumu, ir subtiliu patiems sau pritaikomu humoru.

Susitikimas buvo tiesiogiai transliuojamas per „Gold FM“ radiją, o jį vedė berniukų ir jaunuolių choro direktorius Kristijonas Bartoševičius, radijo laidos „Aklas pasimatymas“ vedėjas, TV žiūrovams dar pažįstamas kaip „Mėslitos“ direktorius Saulius Poška iš „Dviračio žinių“ laidos.

Siekia trinti ribas

Svečius atlydėjusi LASS vyresnioji specialistė Lina Puodžiūnienė sakė, jog tokie LASS išvažiavimai vyksta jau 20 metų. Kasmet vykstama vis į kitą miestą, ir per tą laiką apvažiuota jau trečdalis Lietuvos. Visgi Šilutėje LASS dienos vyko pirmą kartą. Susitikimai planuojami, kokių žmonių kurioje savivaldybėje ar mokykloje laukiama, aptariama iš anksto. O tokių išvykų tikslas - kad kuo daugiau žmonių suprastų, jog neįgalūs žmonės nėra kažkur kitur, jie - šalia mūsų, ir jie taip pat nori ir gali gyventi visavertį gyvenimą, tereikia jiems tik šiek tiek padėti. Kartu tai ir siekis trinti ribą tarp įgaliųjų ir neįgaliųjų visuomenės narių, kuri kartais vis dar įžvelgiama.

Kartu atvykusi Neįgaliųjų reikalų departamento direktorėAsta Kandratavičienė linkėjo Šilutės jaunimui „eiti, dalyvauti, pamatyti ir keisti požiūrį į visus neįgalius žmones“. „Kuo daugiau jūs apie tai žinosite, tuo jums bus paprasčiau gyventi, nes 8 proc. mūsų visuomenės turi vienokią ar kitokią negalią“, - sakė viešnia.

Neregys nėra nuskriaustasisAklieji gimnazijoje_2

Jau 16 metų Šiluvos bendruomenę buriančio kunigo R.Janšausko klausimas, kaip pavyksta dirbti sielovados darbą neregint žmonių, iš vėžių neišmušė. „Kažkaip tai gaunasi“, - paprastai atsakė jis. Anot dvasiškio, tai ne jis pasirinko tokį kelią - tai Visagalis jį pasirinko. Jis neneigė, kad regėjimo sutrikimas sukuria tam tikras sąlygas, ir patvirtino nežinantis, kuo jis būtų tapęs, jei matytų. Anot jo, su kiekviena negalia yra susigyvenama, jei tik susigyventi nori. Ir jis savo negalią priima kaip savo gyvenimo dalį, kuri jį ir suformavo tokį, koks jis yra dabar.

Tiesa, R.Janšausko akys dar mato šiek tiek šviesos ir tamsos - savotiškus šešėlius, tačiau jo rega ir toliau kasdien vis blogėja. Todėl ir kiekviena diena atneša vis naujų iššūkių, o kartu suteikia ir vis naujų patirčių.

Programuotojas Justinas sakė, kad būtent programavimas nulėmė jo gyvenimo kokybės gerėjimą. Vaikinas naudoja daug įvairių programėlių, kurios labai lengvina jo kasdienybę, padeda bendraujant.

Pasak Justino, daugelis žmonių galvoja, jog neregys yra nuskriaustasis. Tokių kalbų tenka išgirsti ir viešajame transporte, ir privačiuose pokalbiuose. Tuo tarpu jis tai girdėdamas sako pasijaučiantis nepatogiai, nes tai nėra tiesa. Ir išties jauno vyro gyvenimas toks kupinas veiklos ir įvykių, kad jam prilygtų tik retas „įgalusis“. Jis ne tik įgijo gerą išsilavinimą, bet ir vienas ne kartą keliavo po užsienio šalis, bendrauja su daugybe žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvauja įvairioje veikloje. Anot jo, studijuoti sunku tik tai, kas neįdomu, tad įgyti išsiklavinimą neregiams nėra jokių problemų.

O Ramutis pabrėžė, kad savos rūšies studijos ir dabar dar yra neatsiejama jo gyvenimo dalis, nes jis nuolat jaučia įvairių žinių stygių, tad kasdien tenka mokytis daugybės naujų dalykų.  
 
Užsienyje „malonu būti neregiu“

Aklieji gimnazijoje_6Abiejų jaunų vyrų gyvenime būta ne vieno atvejo, kai aplinkiniai net nesuprato, jog jiedu nemato. Štai Ramutis pasakojo automobilių servise, kur nuvažiavo su draugu, taip domėjęsis vienu automobiliu, kad darbuotojai nesutrikdami, kuo rimčiausiais veidais pasiūlė jam imti raktelius ir juo pasivažinėti...

Visgi jis prisipažino kartais su draugais važiuojantis į aikštelę, kur gali pavairuoti automobilį. O viena jo svajonių ir yra pavairuoti ypač didelį automobilį... Justinas prisipažino, jog šiek tiek vairuoti ir jam yra tekę, tai darė didelėje pievoje, ir juokavo bent jau pavaras perjungti išmokęs.

Nustebusiems klausytojams jis smagiai pasakojo, jog yra išbandęs ir riedėjimą paspirtuku, ir riedučiais, ir plaukti moka. Kaip?  „Bet juk turiu dvi kojas ir dvi rankas“, - ramiai atsakė vaikinas. Abu svečiai netgi žino, jog gretimoje Lenkijoje vyksta ir nereginčiųjų automobilių raliai, kur vairuotojams talkina greta sėdintys regintys šturmanai. Tad ir šioje srityje durys jiems nėra užvertos.

Ramutis prisipažino mokantis groti gitara, o neseniai dar ir būgnų mušimo gudrybes perkandęs. Dažni atvejai, kai supratę, jog prieš juos neregys, žmonės sutrinka, nežino kaip elgtis. „Tad pačiam tenka galvoti kaip jų nesutrikdyti“, - juokavo svečias.

Vyrams teko atsakinėti į klausimus apie regintiesiems regis visai įprastus dalykus. Pavyzdžiui, kaip jie orientuojasi laike, kaip įsimena maršrutą. Justinas sakė, jog to maršruto, kuriuo daugiau keliauti jam nereikės, jis ir nesistengia įsiminti, tačiau jei žino, kad dar bent kartą teks juo eiti, „susiplanuoja“ jį įsiminti. Jam šiek tiek dar padeda ir vos regimi šešėliai.

Abu vyrai pastebėjo, jog nuvykus į kai kurias užsienio šalis, pavyzdžiui, Vokietiją, jų žodžiais tariant, „net malonu būti neregiu“ - taip pritaikyta šios grupės neįgaliems žmonėms yra visa šalies infrastruktūra. Tačiau jie įžvelgė ir šiokį tokį minusą tenykščių neregių gyvenime, kurie „yra taip viskuo aprūpinti, kad tik ramūs sėdi namuose ir nieko nedaro“. Mūsų šalies aklieji, pasak R.Janšausko ir J.Kilčiausko, yra priversti viskuo domėtis ir daug mokytis, nes jiems tenka patiems „muštis“ dėl daugelio dalykų gyvenime.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos