Left Bottom vmi

Archyvas

malinauskiene„Reikia dirbti, judėti, krutėti, o ne atsisėdus kažko laukti“, - sako rusniškė Ona Malinauskienė, liepos 12 dieną atšventusi 90 metų jubiliejų.

Dauguma salos gyventojų Onutę pažįsta, nes net 38 metus ji dirbo Rusnės bibliotekoje, kurioje ne tik bendravo su skaitytojais, bet ir organizavo susitikimus su Lietuvos rašytojais.

Ir nors Ona, jos pačios žodžiais tariant, jau vaikšto su trečia koja - lazda, stengiasi kuo daugiau judėti ir netgi skaičiuoja žingsnius. Ji žino, kad nuo jos namų iki Rusnės seniūnijos yra 60 žingsnių.

Būtent Rusnės seniūnijoje su 90-uoju jubiliejumi ją pasveikino dukra Virginija, trys draugės - Vanda, Genutė, Ada, seniūnė Dalia Drobnienė, Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis.

Daug dirbo nuo mažų dienų

Ona gimė Alytaus rajone. Ji buvo antra šeimoje, o augo kartu su broliu ir trimis seserimis. „Sesių gyvų nebėra, brolį tebeturiu“, - sako senolė.
Ilgaamžės tėvai ūkininkavo, tad vaikystėje kartu su seserimis jai teko daug dirbti, tad žinojo kaip visus ūkio darbus nudirbti - ir dalgiu žolę pjauti, o pjautuvu rugius.

„Viską mes dirbome. Buvome panos, o brolis pagrandukas, tad reikėjo jį saugoti“, - šypteli Ona. Kartais ji pagalvoja, jog tokio gražaus amžiaus sulaukė todėl, kad nuo mažų dienų daug dirbo.

Dabar Ona, kiek jėgos leidžia, mėgsta darbuotis dukros Virginijos sode: iškapoja tarpuvagius, ravi, skina uogas. Dukra sako, kad mieliau paliktų mamą namuose, bet Ona neleidžia to daryti, priverčia ją pasiimti kartu.

„Jei negalėčiau, tai ir nedirbčiau. Dirbu kiek galiu“, - sako senolė.

Ir nors Onai sunku su lazda vaikščioti, stengiasi kuo daugiau judėti, o nueitus žingsnius suskaičiuoja.

Sūnų pavadino vyro vardu

Kai Ona baigė Merkinės vidurinę, išvažiavo į Vilnų ir dirbo Pirmuosiuose sostinės vaikų namuose auklėtoja. Ji prisipažįsta, kad auklėtojos darbas buvo sunkus, nes vaikai buvo surinkti po karo, pamestinukai.

„Mažyliai sėdėdavo palei pasienius, neturėjo kuo apsirengti. Vaikų namai tokie prasti buvo, kad ten žiurkės apkandžiodavo vaikus. Buvo sunku ir nepaprastai gaila tų vaikučių“, - prisimena senolė, kuri vėliau dirbo ir Vievio bei Byrų (netoli Vilniaus) vaikų namuose.

Būtent Byruose ji sutiko savo vyrą Albertą, kuris dirbo Švietimo ministerijoje buhalteriu. Būdama 21-erių Ona su juo atšoko vestuves.
1951 m. Ona, kartu su sūneliu Albertu atvažiavo į Rusnę. Vyras tuo metu tarnavo armijoje. Ilgaamžė sako, kad Alberto vardą sūnui davė iš meilės vyrui. Su vyru ji gerai sutarė, nes nebuvo jokių priežasčių pyktis. Ilgaamžės žodžiais sakant, šeimos galva nebuvo pijokas, mergininkas, o buvo darbštus, kaip ir ji.

Vėliau jie dar susilaukė dukros Virginijos, kuri šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Senolė turi 5 anūkus ir 2 proanūkius.

Saloje pamatė daug dviračiųMALINAUSKIENE _2

„Kokia ta Rusnė buvo prieš beveik 70 metų?“, - klausėme ilgaamžės, kuri į šį kraštą atvyko iš Vilniaus apylinkių.

Bene labiausiai jos atmintin įstrigę, tai, kad keliuose buvo daug dviratininkų, o kitų transporto priemonių labai mažai.

„Kai būdavo vežamas šienas, prisikabindavome su dviračiais prie tuščių vežimų ir taip važiuodavome į Rusnę“, - pamena ji.

Vos atsikrausčiusi į salą ji pradėjo dirbti Rusnės bibliotekoje, kurioje išdirbo 38 metus, iki pat pensijos.

„Nepaprastai smagu buvo, labai norėjau eiti į darbą, kartais pagalvoju, kad galėjau ir ilgiau dirbti. Iš kiekvieno žmogaus kažką gaudavau, nesvarbu, kas apsilankė - vyresnis ar jaunesnis“, - sako ji.

Dirbdama bibliotekininke ji skaitė knygas, vedė renginus, į salą kviesdavo rašytojus. Rusnės bibliotekoje yra apsilankę Juozas Baltušis, Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Albinas Žukauskas, Eugenijus Matuzevičius, Paulius Širvys.

Gerų žodžių jubiliatė negaili buvusiam kolegai, poetui Juozai Kinderiui, tuometiniam bibliotekos direktoriui Juozui Rudzianskui, ūkio profsąjungos pirmininkei Gražinai Klovienei.

Džiaugiasi sutikusi seniūnę

Net ir būdama pensijoje Ona nenustojo bendrauti su žmonėmis, domėtis ją supančiu pasauliu. Ji turi tris artimiausias drauges, kurios visos yra buvusios mokytojos: Vandą Virketienę, Genutę Lazauskienę, Adą Kinderienę. Genutė yra Onos kaimynė, tad, kai nutinka kokia bėda, ilgaamžė kviečiasi jos pagalbos.

Ona nepaprastai džiaugiasi, kad sutiko Rusnės seniūnę D.Drobnienę, kurią aukseliu vadina. „Tiek dėmesio skiria, visada pamato, visada padės, visada paklaus. Mes būtume tokie biedni, jeigu jos nebūtų“, - sako Ona.

Ji prisimena, kaip kartą prieš Savivaldybės tarybos rinkimus kartu su draugėmis susirinko prie parduotuvės ir susitarė... nebalsuoti už D.Drobnienę, kad tik ji nepaliktų Rusnės seniūnės posto. Ir seniūnė liko, tuo labai pradžiugindama ilgametes salos gyventojas.

Ar pritariate draudimui prekiauti vaikišku šampanu?

Ukmergės naujienos