132143083-e5f18211-5de7-4743-8767-f3203bd45d35Kol kas vienintelis Nepriklausomos Lietuvos boksininkas, iškovojęs olimpinį medalį, 26-erių Evaldas Petrauskas yra ties savotiška kryžkele: sportininkas jau mato save ir profesionaliame ringe, tačiau nenori uždaryti mėgėjų sporto durų ir dar pasirodyti 2020-ųjų Tokijo žaidynėse. „Įrodysiu, kad dar nesu nurašytas“, – lrytas.lt portalui teigė šilutiškis.

Tyliai ir ramiai 2012 metų Lietuvos sporto didvyris – Londono olimpiadoje bronzą laimėjęs E.Petrauskas rengiasi naujiems iššūkiams. Jis planuoja ne tik rugsėjį save išbandyti profesionaliame ringe, tačiau sieks eilinio čempiono titulo šalies pirmenybėse Šilutėje. „Taip jau sutapo, kad Lietuvos pirmenybėse vyks gimtinėje. Bus galimybė parodyti giminei ir artimiesiems, ką aš galiu“, – apie artimiausius planus kalbėjo žinomas šalies boksininkas.

Tačiau lrytas.lt studijoje per tiesiogine facebook transliaciją E.Petrauskas pasakojo ne tik apie savo pasiekimus ir turimas svajones. Šneka ėjo ir apie jo bandymą kandidatuoti į Lietuvos bokso federacijos prezidento postą bei problemas su teisėsauga.

– Jus reikia jau laikyti profesionaliu boksininku ar vis dėlto mes dar kalbame apie boksininko mėgėjo ir olimpiečio statusą?, – lrytas.lt paklausė E.Petrausko.

– Aš vis dar esu olimpietis. Tarptautinė bokso asociacija (AIBA) leido mums, taip vadinamiems mėgėjams, dalyvauti profesionalų kovose, tačiau kovos turi trukti ne ilgiau kaip aštuoni raundai. Tad pagal visus tarptautinės organizacijos sprendimus aš galiu dalyvauti ir profesionalų veikloje ir mėgėjų pasaulio ar Europos čempionatuose bei siekti teisės startuoti olimpiadoje. Tad šiek tiek bandau suktis į profesionalųjį boksą, o mėgėjai ir liko greta manę – niekur nuo jų nepabėgau.

– Tačiau galvojate apie galimybę pasirodyti 2020 metų Tokijo olimpiadoje? – Žinote, turiu ant vienos rankos bicepso tatuiruotę „London 2012“, o ant kitos – „Rio 2016“. Tai olimpiados, kuriose aš dalyvavau. Taip įamžinau šiuos įvykius. Dar vietos ant kūno tikrai atsiras pasidaryti tatuiruotę „Tokijas 2020“. Būtinai sieksiu prasimušti į šias žaidynes.

– Ankščiau boksas Lietuvoje buvo be galo populiarus – daugelis vaikų norėjo būti panašūs į šalies bokso stabus. Jūsų nuomone, ar dabar boksas pritraukia jaunąją kartą ir kokį miestą būtų galima vadinti bokso kalve?

– Žinote, aš asmeniškai gyvenau kaime ir didelio pasirinkimo neturėjau – galima buvo tik krepšinį treniruotis arba boksą. Aš nuėjau paskui vyresnįjį brolį – jis pradėjo treniruotis, pasipylė medaliai, tada ir aš nuėjau. O jau po to sporto šaka sudominau jaunesnįjį broliuką. Tad aš nuo septynerių metų bokso ringe. Jeigu kalbėti apie populiarumą, tai tikrai, Šilutėje boksas tuo laiku buvo bene populiariausias užsiėmimas – man tai įaugo į kraują ir tapo gyvenimo dalimi. Ir dabar didžiuosiuose miestuose pagrindiniais smuikais griežia šilutiškiai, tad turi būti aišku, kas diktuoja madas šalies bokse (juokiasi).

– Sportinis gyvenimas nepašykštėjo jums pergalių: ir Europos jaunimo auksas, pasaulio jaunimo žaidynių ir jaunimo olimpiados pirmosios vietos. Ir galiausiai Londono olimpiada, kurioje jūs iškovojote bronzą. Tai laikote kol kas savo karjeros viršūne?

– Dar ne. Viršūnė dar bus. Esu labai jaunas – man tik dvidešimt šešeri. Tai yra profesionalumo piko pradžia. Kiek mačiau ir žinau boksininkų, tikrosios pergalės prasideda nuo 26 metų iki trisdešimties. Tada atsiranda patirtis ir supratimas. Man, galbūt, pasisekė, kad Londone aš turėjau savo „arkliuką“ – spausti, mušti ir eiti į priekį. Tokia taktika tada pasiteisino. Juk dalis atletų yra techniški, jie žaidžia ringe, juda, strateguoja smūgius. Tačiau tokiems boksininkams yra sunku įveikti varžovus, kurie yra panašios taktikos, tačiau yra labiau patyrę. Mano koziris buvo „laužti“ oponentą ringe ir man Londone pasisekė – krito ir pasaulio čempionai ir Europos pirmenybių laimėtojai.

– Dar prisimenate įvykius Londone?

– Tai buvo nerealus įvykis. Ir atsimenu jį iki šio. Turėjau būti finale, tačiau teisėjai nutarė kitaip. Bet sirgaliai viską matė ir man plojo. Blogiau sekėsi Rio de Žaneire – matyt, per mažai pastangų įdėjau į šias žaidynes. Dabar galiu pasakyti, kad, greičiausiai, po Londono pasijaučiau pats stipriausias, ne taip gerai pradėjau treniruotis, išlepau, nesusitvarkiau su svoriu. Ką galima pasakyti, kai neprotingai staigiai siekiau numesti aštuonis kilogramus? Tai tiesiog išsekindavo organizmą. Ir Rio aš buvau visiškai kitas – aš norėjau boksuotis, o reikėjo mušti varžovą. Tai man ir pakišo koją siekti dar vieno olimpinio medalio.

Tad dabar ir vėl sugrįžtu prie Londono patirties: eiti, mušti ir laužyti. Viskas, jau nenoriu gražiai boksuotis, o noriu ringe dirbti.

– Šiemet Jūs ir jūsų treneris nutarėte siekti Lietuvos bokso federacijos prezidento posto? Kas tai per išsišokimas? Tikrai galvojote atimti kėdę iš dabartinio vadovo Dariaus Šalugos, ar tai buvo tik nuotykis?

– Tiek aš, tiek ir treneris per rinkiminę konferenciją norėjo išdėstyti savo poziciją dėl boksininkų treniruočių ir pasirengimo proceso. Reikėjo aiškiai pasakyti, kad mūsų boksininkų pasirengimas tapo silpnesnis – niekas niekur nevažiuoja, jokių tarptautinių turnyrų. Pasižiūrėkime kad ir į ukrainiečius, kurie gyvena kur kas vargingiau už mus – jie visur važiuoja, Federacija rengia stovyklas užsienyje. Mes apskritai beveik niekur nejudame. Pasikeitė rinktinės trenerių štabas ir jis galvoja ne apie atskirus boksininkus, o apie komandą. Bet kas ta rinktinė, jei pajėgesni mūsų atletai niekur nevyksta, nesitreniruoja su pajėgesniais užsienio varžovais, o bando kovoti tik tarpusavyje? Metai laiko su tais pačiais draugais boksuotis – ar įmanoma tobulėti? Reikia boksuotis su tais, kurie pajėgūs tau duoti į kuprą. Visą tą aš ir norėjau pateikti per susirinkimą – o kur tai geriau padaryti, jei ne per rinkimus? Aš kalbėjau kaip sportininkas – nelabai tikėjau, kad mane išrinks, nes esu nebaigęs karjeros ir save dar matau sporte.

– Tai reiškia, kad ketverius metus vadovavęs bokso federacijos vadovas D.Šaluga nesistengė ir nenori, kad būtų kuriama stipri nacionalinė rinktinė?

– Žinote, į visus tuos federacijos politinius dalykus nesikišu – kol kas noriu gerai daryti tik savo darbą. Sakysime, norėčiau, kad Federacijos veikla vyktų taip, kaip buvo iki D.Šalugos laikų – sportininkai treniravosi ne tik Lietuvoje, tačiau buvo rimtos stovyklos užsienyje. Aš vykstu į Europos čempionatus, atvežu iš kiekvieno po medalį ir noriu iš Federacijos elementarios pagarbos už atliktą darbą. Žinoma, ji privalo ir padeda finansiškai sportininkams, tačiau likdami tik pas save namie, mes verdame tik savo sultyse. Jei nieko nesikeis – ir toliau virsime.

– Šį mėnesį pasirodysite Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur vyks iki tol negirdėtas turnyras – vyks šešios bokso ir penkios bušido kovos. Pasirodysite ten ringe: tai bus pirmoji jūsų kaip profesionalo kova.

– Tai bus pirmasis mano žingsnis į profesionalų ringą. Apie tai svajojau jau kelis metus, tačiau su treneriu Vladimiru Bajevu buvome nutarę pasivaržyti dėl Tokijo žaidynių kelialapių, tad tą mintį vis atidėdavau. Ir tos minties neatsisakau, nes noriu tapti rekordininku. Esu nemažai šalies bokso rekordų „sukūręs“, tačiau norisi dar vieno.

– Kokie tie rekordai?

– Tarkime, nuo pat vaikystės, visuose Europos čempionatuose aš esu laimėjęs po medalį. Negalvoju, kad greitu laiku kas nors iš jaunų boksininkų sugebėtų pakartoti tokį pasiekimą – jaunučių, jaunių ir jaunimo varžybose skinti medalius. Suaugusiųjų sporte padariau, ko nė vienas Nepriklausomos Lietuvos boksininkas nėra padaręs – laimėjau Londone bronzos olimpinį apdovanojimą ir dvejuose Europos čempionatuose iš eilės lipau ant nugalėtojų pakylos. Dabar noriu dar vieno pasiekimo – būti vieninteliu Lietuvos boksininku, kuris kovotų trejose olimpiadose iš eilės. Dar reikia prisiminti, kad savo sąskaitoje turiu ir visiškai netikėtą rekordą – tapau penkiolikos metų suaugusių čempionato nugalėtoju, nors tokio amžiaus boksininkai į turnyrą neprileidžiami. Bet buvau visa galva aukštesnis už bendraamžius, todėl man leido. Tad rekordų man netrūksta (juokiasi). Ir jau būtų visiškas rekordas, jei trečiąkart dalyvaučiau olimpiadoje ir ją užbaigčiau su trenksmu. To siekiu. Tada galėsiu senatvėje sėdėti ir klausinėti anūkų, ar yra koks boksininkas, kuris padarė geriau nei aš. Būčiau jau seniai išėjęs į profesionalus, tačiau turiu tikslą, jis yra nubrėžtas ir jo sieksiu.

– Grįžtant prie jūsų debiuto profesionaliame ringe – kas bus jūsų varžovu Kaune?

– Tai bus mano debiutas, tačiau su kuo aš kovosiu, dar nežinau – kaip sakė treneris, tai bus Ukrainos atstovas. Bet platesnių žinių nėra. Tai nebus įskaitinė kova, tačiau tai jau bus žingsnis į profesionalųjį sportą. Bet aš savotiškose pusiau profesionalų kovose jau esu dalyvavęs – ten buvo varžomasi dėl kelialapių į olimpiadą. Tuomet atvyko tikrai rimti boksininkai, kurių dalis buvo ir profesionalai. Tik kad aš nebuvau pasirengęs varžytis su tokiais rimtais oponentais – žiūrėk, tris raundus gerai kovojau, o paskutiniuosius tris – atiduodavau. Reikėjo visiškai kito pasirengimo tiems mūšiams, o aš to nežinojau. Juk mėgėjas buvau. Tada dvi akistatas laimėjau, dvi kovas nusileidau ir vienerios baigėsi lygiosiomis. Dabar kas kitą – jau turiu patirties. Neseniai Suomijoje pasitreniravau su profesionalu, kuris laimėjo 14 kovų ir su juo „pasibandėme“ ringe – pastovėjau, pakovojome, o jis man ir nieko negalėjo padaryti. Tad supratimą, kaip elgtis profesionaliame bokse, aš jau turiu.

– Ir koks jis?

– Tai pas mėgėjus reikia eiti, mušti, pulti – yra tik trys raundai. O profesionalas turi galvoti, kaip išvarginti varžovą, kaip priversti jį nuleisti rankas arba atvirkščiai – kad pakeltų. Tada pataikysi į kepenis. Reikia šiame lygmenyje daug galvoti ir daug judėti. Ir svarbiausia – skaudžiai mušti.

– Ką reikia nuveikti ringe, kad patektumėte į Tokijo olimpiadą?

– Dar nežinau, ar bus atrankos turnyrai į žaidynes. Girdėjau, kad greičiausiai kvietimus į Tokiją gaus aukštą reitingą turintys boksininkai. Gandai tokie, kad Europoje aštuntąjį reitingą savo svorio kategorijoje turėsiantis sportininkas dar vyks į žaidynes. Tačiau kol kas nėra aiški atrankos sistema. Tačiau noriu pasakyti, kad neįveikiamų varžovų nebuvo ir nėra, todėl visada galima siekti savo tikslų, svajonių ir norų – svarbiausia, reikia mėgti muštis, boksuotis.

– Be bokso turite ir asmeninį gyvenimą. Rugpjūtį vedėte išrinktąją Godą. Tai šauni žinia, tačiau kaip pas jus situacija su teisėsaugą – buvote įsivėlęs ir į muštynes bare ir apkaltintas smurtu artimoje aplinkoje. Visi šie klausimai jau praeityje?

– Per vieną dieną su teisėsauga viskas nesusitvarko – viskas palaipsniui einasi. Kai su Goda pradėjau gyventi, pats gyvenimas pasikeitė – ir sportuoti norisi, norisi pasirodyti prieš žmoną ir prieš visus mano gerbėjus. Problemų tokie kaip aš, it degtukai užsidegantys, visada turi, tačiau svarbu išmokti tas gyvenimo pamokas. Man dabar labai svarbu pasidarė turėti šeimą – tenka pripažinti, kad buvau vėjavaikis. O klausimai su teisėsauga išsispręs...

– Ką veikiate po treniruočių?

– Jau antra savaitė, kaip pats pradėjau dirbti bokso treneriu. Prieš porą metų draugus kviečiau į salę, rodžiau, kas yra boksas. Man patiko, man „limpa“ tas trenerio darbas. Dabar sporto klube „Sparta Gym“ turiu tris auklėtinius – du vyrus ir vieną merginą. Taip stengiuosi save realizuoti ir šioje nišoje – juk sporte nebūsiu visą gyvenimą.

lrytas.lt inf.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt