knyga apie_maironiRugpjūčio 28 d.  Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Švėkšnos filiale viešėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojas, mokslinių straipsnių autorius Eugenijus Žmuida. Jis pristatė paties sudarytą knygą „Maironis: laiškai. Atsiminimai“. Įdomų literatūrologo pasakojimą papildė skaitovės, literatūros kritikės Ramutės Dragenytės skaitomi poeto eilėraščiai, ištraukos iš laiškų.   

Paskelbti anksčiau neviešinti laiškai

Pirmoje knygos „Maironis: laiškai. Atsiminimai“ dalyje, pasak E.Žmuidos, publikuojami Maironio bei kitų asmenų jam rašyti laiškai ir atvirlaiškiai. Dalis jų viešinami pirmą kartą. Jonas Mačiulis-Maironis mėgdavęs siųsti atvirukus iš įvairių vietų, kelionių ir kiti jam dažnai rašydavę. Tačiau asmeninės korespondencijos išlikę mažai - ji užima vos penktadalį knygos. Spėjama, kad dauguma laiškų ir atvirlaiškių galėjo išeiti pro kaminą, Pirmojo pasaulinio karo metais, pasimesti sovietmečiu pervežant archyvus į Vilnių arba buvo artimųjų slapta išgabenta į užsienį ir ten saugoma iki šiol. Surinkti tuos laiškus, anot E.Žmuidos, yra tikras iššūkis.

Antrąją knygos dalį sudaro Maironį pažinojusių žmonių - jo giminaičių, buvusių mokinių, kolegų, menininkų - prisiminimai. Skaitant juos ryškėja poeto ir asmenybės, bruožai, aiškiau suvokiama jo reikšmė to meto Lietuvos literatūros, kultūros, istorijos raidai. Be to, šie tekstai yra vienintelis kasdienybės dokumentas - Maironis nerašė dienoraščio, atsiminimų, nepaliko išsamesnės autobiografijos. Jie atskleidžia daug netikėtos informacijos apie poetą.

Laiškai bei atsiminimai pateikiami preciziškai, laikantis naujausių epistoliniams ir memuariniams leidiniams keliamų metodologinių reikalavimų, paliekant laiško autoriaus ar atsiminimų pateikėjo autentišką tarminę kalbą, tekstų leksiką ir sintaksę. Pridedami ir tekstologiniai aprašai, nurodomi pirminių šaltinių autografai, tekstų išnašose pateikiami būtiniausi dalykiniai komentarai.

Siūlė atnaujinti santykį su poetu

Kalbėdamas apie knygą mokslininkas E.Žmuida akcentavo, kad Maironis buvo ir tebėra didžiausias ir garsiausias lietuvių poetas. Jis sukūrė savo mokyklą, palikdamas užnugaryje Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską bei savo amžininkus modernistus, ištobulino silabotoninę eilėdarą, lietuvių poetinę kalbą, buvo ryškus XIX a. pabaigos - XX a. pradžios kultūrinio gyvenimo švyturys. Maironis pasižymėjo lyderio savybėmis, garsėjo kaip harmoninga, apsiskaičiusi, valinga asmenybė, stebinanti įvairiais talentais, gebanti realizuoti įvairius savo sumanymus: kūrė dramas, poemas, parašė Lietuvos istoriją, du literatūros vadovėlius. Įdomu tai, kad Maironis tarsi nujausdavo, ko tautai konkrečiu laiku reikia, imdavosi to darbo ir atlikdavo jį nepriekaištingai.

Literatūrologas paneigė sovietmečiu kritikų sukurtus mitus, kad Maironis numirė neva dar gyvas būdamas. Anaiptol, poetas išliko aktyvus iki gyvenimo pabaigos, nenusivylė savo aplinka, domėjosi šalies istorija ir kultūra, apie jį rašė kultūros dienraščiai, jo kūryba buvo spausdinama beveik visuose reprezentaciniuose leidiniuose. Dėl polinkio organizuoti įvairius žaidimus, subtilaus humoro jausmo, gebėjimo burti aplink save žmones Maironis buvo mėgstamas visų, ypač jaunimo. Tai byloja amžininkų prisiminimai ir atvirlaiškiai, siųsti iš įvairių pasaulio vietų pripažintam Lietuvos simboliui. Tad knygos sudarytojas kvietė atrasti santykį su poetu iš naujo.



Daugiau šio autoriaus straipsnių...

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt