123026613-d8007268-da82-422a-85ba-ee00c19ef027Trys oficialūs viešnamiai, o viename jų galbūt pasirašyta sutartis ir Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos. Tai vyko Šilutėje. Šiame mieste yra daug paslapčių, kurias turi atskleisti istorikai.

Svetimas, nepažįstamas, keistas – toks jausmas, lyg patektum į kitą valstybę, todėl pirmą kartą užklydusiems į Šilutę turistams, tokiems kaip aš, neprošal būtų atsiversti mokyklinį istorijos vadovėlį.

Nors lietuvninkai garsėjo pamaldumu, o dievobaimingos moteris vilkėjo tik juodai, kūniški malonumai nebuvo draudžiami. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Šilutėje viešnamiai buvo pelningi.

Viename pastate apačioje veikė restoranas, buvo prabangi salė, o viršuje buvo keli kambariai. Manoma, kad šiame pastate buvo iškilmingai pasirašytas svarbus dokumentas.

1923 metų Klaipėdos sukilimas vadinamas viena sėkmingiausi diplomatijos pergalių Lietuvos istorijoje. Bet tuo metu Šilutėje ekonomika buvo keliskart labiau išsivysčiusi nei Lietuvoje, todėl lietuvninkais save vadinę gyventojai iš tolo žiūrėjo į žemaičius.

Siena išliko 500 metų

Tik prieš 8 metus nuo Smalininkų iki Karklės esanti sritis buvo oficialiai įteisinta kaip Mažosios Lietuvos etnografinis regionas. Tai sujaukė sovietmečiu įdiegtą mintį, kad Lietuvoje yra keturi regionai, nes dabar turime jų penkis.

Kadaise regionas priklausė kuršiams, o vėliau net 500 metų Prūsijai – nuo 1422-ųjų iki 1919 -ųjų. Vėliau Mažoji Lietuva kaip Pirmojo pasaulinio karo grobis atiteko Prancūzijai.

Daug metų čia gyveno kartu lietuviai ir vokiečiai, sukūrę savitą kultūrą. Iš tikrųjų šišioniškiai buvo išprusę, nors dabar žodis „išprusęs“ vartojamas kita prasme.

Daug kuo skyrėsi lietuvninkų gyvenimas nuo žemaičių, nes visur buvo griežta tvarka, pavyzdžiui, veikė švaros tarnyba. Rusnėje įsikūrusi dailės mokytoja Živilė Skirkevičienė yra sutikusių žmonių, prisimenančių, kaip elgėsi ši tarnyba.

„Kartą per savaitę tarnyba eidavo per namus, reikėdavo parodyti net tai, ar lovoje yra švari paklodė. Jei rasdavo netvarką, vesdavo šeimą į lauką, kur ji gaudavo lazdų“, – teigė Ž.Skirkevičienė.

Niekas dabar nežino, kiek toje tarnyboje tarnavo vokiečių, kiek lietuvių. Didžioji dalis buvo šišioniškių, bet buvo ir tokių, kurie save sutapatino su vokiečiais, o kiti – su lietuviais.

Atiteko kaip karo grobis

Prijungtas prie Lietuvos Klaipėdos kraštas kurį laiką turėjo autonomines teises – įstatymai buvo lietuviški, taip pat lietuviški pinigai, bet kraštas vokietėjo. „Šišioniškiai piktinosi, kad Kauno ponai atsiunčia savo pusbrolius vadovauti, bet jie nepažįsta šio krašto. Net didžiausi patriotai rašė – mes vieno medžio paukščiai, bet skirtingas giesmes giedame“, – pasakojo ekskursijas vedanti gidė.

Neišvengta konfliktų. Jei valdiškoje institucijoje direktorius buvo vokietis, buvo ir vokiška tvarka. Pavyzdžiui, kai 1933 metais Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, Herderio gimnazijoje Šilutėje buvo išguita lietuvių kalba – viskas dėstoma iš vokiškų vadovėlių.

1939-ųjų kovą Hitleriui pareikalavus, Klaipėdos kraštas atiteko Vokietijai. Tuomet ilgiausia Šilutės gatvė pervadinta Hitlerstrasse. Lietuviams buvo liepiama pasirašyti, kad yra vokiečiai.

Vokiečių sugrįžimą kai kas sutiko net su džiaugsmu, mat ilgą laiką Šilutė siekė miesto teisių, jos nebuvo suteiktos iki Hitlerio atėjimo į Klaipėdą.

„Tam priešinosi Klaipėda, nes tai buvo susiję su mokesčiais. Vadinasi, Šilutės kaip miesto vardą mums suteikė Hitleris“, – pasakojo Ž.Skirkevičienė.

Mieste neliko nė vieno gyventojo

1944 metų spalio 16-oji vadinama Mažosios Lietuvos genocido diena. Tą dieną Šilutėje neliko nė vieno vietos gyventojo. Pasitraukdami kai kurie miestiečiai paliko ne tik baldus, drabužius, bet ir maistą.

Antrasis pasaulinis karas atnešė daug nuostolių. Kurį laiką dėl krašto ateities nebuvo apsispręsta, jis buvo valdomas tiesiai iš Maskvos, dar vyko derybos dėl Kaliningrado srities. Vėliau čia buvo atkurta Lietuvos Tarybų Respublika.

Į Klaipėdos kraštą atvyko daug žmonių iš atokių Lietuvos vietų, pavyzdžiui, Rusnėje daugiausia yra dzūkų, gal dėl to, kad dzūkai yra geri žvejai. Yra daug atsikėlusių nuo Švėkšnos, kur buvo stiprus partizaninis pasipriešinimas.

Valdžia keitėsi, bet kalėjimas išliko

Kiekvienas pastatas Šilutėje turi savo istoriją. Miesto centre yra išlikęs raudonų plytų triaukštis. Tai – buvęs kalėjimas. Jis primena, kad nuo seno kontrabanda Šilutė buvo aukso gysla, maitinusi visus.

Šilutėje stovi didžiausias Mažojoje Lietuvoje kalėjimas, nes Klaipėdoje buvo tik teismo rūmai. Pirmieji du aukštai statyti apie 1875–1878 metus. Kai kalėjimas tapo perpildytas, vėliau iškilo ir trečias aukštas. Čia buvo kalinami žmonės dažniausiai už vagystę ir kontrabandą, ypač buvo vertinamas aksomas.

Stengėsi neatsilikti nuo Europos

Šilutės miestas kūrėsi XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje, namai yra mūriniai, prabangūs, tai rodė, kad kraštas ekonomiškai klestėjo, nebuvo nusmukęs. Šilutiškiai stengėsi neatsilikti – statė namus pagal to meto Europos madą, yra išlikę daug modernių namų, o tuo metu Europoje buvo populiarus secesijos stilius (vok. k – jugendstil).

„Myliu Šilutę. Jei lygini ją su kitais provincijos miestais, yra akivaizdus skirtumas. Daugelis miestų išaugo iš bažnytkaimių, nedidelių centrų, o Šilutė susiformavo kaip miestas. Jis išliko beveik nesugriautas“, – pasakojo Ž.Skirkevičienė.

Bažnyčia su mėlynos spalvos altoriumi

Kas dar atrodo neįprasta Šilutėje? Tai 1924–1926 metais statyta Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia, ji vienintelė išlikusi per Antrąjį pasaulinį karą nesugriauta bažnyčia Mažojoje Lietuvoje.

Jai skirtas Martyno Liuterio vardas. Po karo buvo sumanyta šioje bažnyčioje padaryti arklides, buvo suvežti gardai, atvesti arkliai, bet žmogus, kuris buvo paskirtas prižiūrėti tvarką, nors buvo idėjiškai ištikimas komunistų partijai, atėjo ir pasakė: „Arkliai bažnyčioje nedergs“.

1949 metais tikintieji vėl galėjo naudotis šia bažnyčia.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia yra unikali. Išskirtinė freska puošia altorių, jos autorius – Richardas Pfeiferis, Karaliaučiaus meno akademijos profesorius.

Freskoje pavaizduota apie 120 asmenybių, kurios daro garbę Dievui ir žmonijai.

Ne visi asmenys yra identifikuoti, nors daugelis jų yra aprašyti. Yra Šilutėje gyvenęs grafas H.Scheu'jus, organizavęs bažnyčios statybą.

Freskos centrą užpildo mėlyna spalva ir tamsūs spygliai. Jos autorius dailininkas R.Pfeiferis tikriausiai norėjo pasakyti, kad spygliai – tai mūsų negandos, o jei tikime Jėzų Kristų, mums nebaisus gyvenimo šaltis.

Grafas kūrė net parką

Prie Šilutės puoselėjimo daug prisidėjo Klaipėdoje gimęs grafas Hugo Šojus (Scheu). Jis buvo vokietis, nors ieškojo lietuviškų šaknų.

Būdamas 23-ejų, jis gavo paskyrimą atlikti Šilutėje praktiką, savo dienoraštyje aprašęs įspūdžius, H.Šojus tikino, kad patiko šis kraštas, gamta, žmonės, todėl norėtų susieti su juo savo gyvenimą.

Grafo likimas liūdnas – į Šilutę atvyko būdamas 32-ejų, jau našlys, du maži sūnūs ir duktė ant rankų, nes jo žmona mirė gimdydama.

„Jis išgyveno daugiau nei 90 metų, daugiau moterų jo gyvenime nebuvo. Jo meilė buvo Šilutė,“ – pasakojo Ž.Skirkevičienė.

Kai grafas įsigijo dvarą Šilutėje, čia prasidėjo naujas gyvenimas. Jis dovanoja 400 hektarų miestui, pastatytos dvi mokyklos, gaisrinė, ligoninė, paštas, bažnyčia, parapijos namai, muitinė.

To meto Šilutė buvo Prūsijos pakraštys, bet grafas H.Šojus buvo dviejų universitetų Karaliaučiaus ir Berlyno garbės narys. Jis turėjo daug ryšių su to meto politikais ir intelektualias, buvo Klaipėdos krašto ekonomikos patarėjas.

Grafas pats nestatė dvaro, pusė jo buvo atiduota muziejuje, buvo tarnų namelis, vyno ir mėsos rūsys, arklidės, turėjo arabiškos veislės žirgų.

Šalia dvaro buvo arklidės, tarnų namas, vyno ir mėsos rūsys. Grafas taip pat liepė pasodinti parką. Nors ūkvedys skundėsi, kad pasodintus medžius daug kas vagia, grafas jam patarė sodinti taip greitai ir tiek daug, kad nespėtų visko išvogti.

Norėdamas įpratinti miestiečius eiti pasivaikščioti į parką, grafas sugalvojo gudrybę. Kadangi Šilutėje alaus daryklos kurį laiką nebuvo, bet netoli esančioje Tilžėje buvo daug gero alaus, parko gale buvo pastatytas alaus vagonėlis. Verslas buvo neblogas, nes kitą vasarą alaus firma atidarė restoraną pačioje Šilutėje.

Grafo H.Šojaus didžiausias nuopelnas yra tai, kad savo dvare įsteigė muziejų. Yra žinoma, kad H.Šojų aplankęs Jonas Basanavičius padėkojo už iniciatyvą saugoti Mažosios Lietuvos palikimą.

Portretas atsidūrė ant banknoto

Dar vienas žymus šilutiškis buvo vokiečių rašytojas ir dramaturgas Hermannas Sudermannas, vaizdavęs savo kūryboje lietuvius – kartais išgėrusius, linksmus, o kartais netikusio elgesio merginas.

XX amžiaus carinės Rusijos išleistame atviruke H.Sudermannas atsidūrė tarp dešimties to meto žymiausių Europos rašytojų.

Išvykęs iš Šilutės į Vokietiją, H.Sudermannas padarė svaiginamą karjerą. Spėjama, vokiečių rašytojui išpopuliarėti padėjo ne tik meilė Lietuvai, bet ir dėmesys kriminalinėms kronikoms, kurias stengdavosi apdoroti literatūriškai.

Per Šilutę ėjo geležinkelis, jungiantis Berlyną ir Sankt Peterburgą, o šišioniškiai galėjo pasiekti Berlyną po penkių su puse valandų. Šiuo traukiniu H.Sudermannas atsiųsdavo Šilutėje gyvenusiai savo motinai gėlių. Viename Šilutės laikraštyje buvo pašiepiamos smalsios moterys. Kad galėtų apkalbėti H.Sudermanno atsiųstą puokštę, jos eidavo pasitikti traukinio iš Berlyno.

Rašytojo atminimui Šilutėje buvo pastatytas paminklas, tačiau po karo jis pradingo. Iš jo buvo padaryta žvaigždė, taip paminklas žymiam vokiečių dramaturgui tapo obelisku, o Šilutės centre atsirado sovietų karių kapinės.

Vėliau vokiečių rašytojui skirtas paminklas buvo iš naujo padarytas pagal nuotrauką ir pastatytas šiek tiek toliau nuo karių kapų.

Dailės mokytoja Ž.Skirkevičienė priminė, kad H.Sudermannas pateko į Šilutės miesto istoriją ir dar dėl vieno dalyko. Šilutėje, kaip visoje Mažojoje Lietuvoje, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo milžiniška infliacija – dienos infliacija galėjo siekti net 400 procentų.

Todėl valdžia leido Šilutėje įsivesti naujus pinigus, kurie cirkuliavo pusantrų metų. Šilutės markė buvo spausdinta Berlyne, ji turėjo apsaugos ženklus. Pinigai buvo pavadinti Šilutės marke (vok. k. – Heydekrugmark). Tai padėdavo šilutiškiams įsigyti maisto produktų.

H.Sudermanno portretas atsidūrė ant Šilutės markės, o kitoje pusėje – ištrauka iš rašytojo kūrybos apie gražią tėviškę.

lrytas.lt inf.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt