Left Bottom vmi

Archyvas

 

130848068-ea3c787d-a78d-4f29-adc1-58bf21a1be00Vienoje pagrindinių Vilniaus gatvių greta arbatos ir prieskonių parduotuvės bene kasdien stovi nuotaikingos merginos, kviečiančios paragauti įvairių skonių karštos rinktinių žolelių arbatos.

Iš beveik 300 skirtingų ir spalvingų žolelių derinius kurianti parduotuvės „7 Ievos namai“savininkė ir įkūrėja, iš Rusnės miestelio kilusi Ieva Jonaitienė kartu su vyru ir verslo partneriu Valdu tikino, kad degustacija parodo tikrąją arbatos gėrimo proceso magiją, kuomet išvirtu karšto gėrimo puodeliu žmonės dalijasi vieni su kitais.

„Savo arbatą vis dar geriu kiekvieną dieną ir ji man tikrai neatsibosta“, – šypsojosi žolininkė, pasakodama, ką skirtingos arbatžolių gėrimo tendencijos gali pasakyti ne tik apie patį žmogų, bet ir visą miestą, kuriame jis gyvena.

Žolelės supo nuo vaikystės

Susidomėjimas įvairiausioms žolelėms moters gyvenime neatsirado netikėtai, žolininkystės tradicijos ją supo nuo pat vaikystės.
„Tai lyg prigimtinė teisė, viską suformavo aplinka, kurioje aš augau. Mano abi prosenelės buvo žolininkės, tuo aktyviai domėjosi ir mano seneliai, tad būdama maža nuolat aplink save matydavau įvairiausias džiovintas žoleles, jų rinkimo procesą“, – prisiminė I.Jonaitienė.

Vienas pirmųjų jos prisiminimų – gyvenimas Sibire, kuriame ji atsidūrė vos dvejų metukų, nes tėtis ten dirbo statybų versle. Žolininkė pasakojo, kad jos senelis neidavo į statybas ir mieliau pasirinkdavo pasivaikščiojimus ir įvairių žolelių, tokių, kaip varnalėšos, takažolės, gysločiai ir t.t. rinkimą, nes tuomet, anot jos, Sibire „medicina buvo viskas, ką įmanoma surinkti lauke“.

„Prisimenu šaltas žiemas, speigą, kai grįždavome, mama pasodindavo prie krosnies ir liepdavo kelias minutes net nemirksėti, kad atsileistų suledėjusios blakstienos, kurios nuo šalčio pajudėjusios tiesiog nutrūkdavo.

Tuomet susirgus gelbėjo tik žolelės, kito supratimo nebuvo. O šiandien vaikai jau žino, kas yra tabletės“, – aiškino I.Jonaitienė.

Moteris pasakojo, kad kai grįžo į Lietuvą, ji labai nenorėdavo eiti į mokyklą, o vietoj to mieliau nuo kelio nurinkdavo visas takažoles, susiradusi tėčio automobilyje dideles pirštines, skindavo dilgėles, o kaštonus rinkdavo dėl sveiko kevalo, kol jos bendraamžiams didžiausia pramoga dar buvo daryti iš kaštonų ežiukus.

„Kiti rinkdavo augalus ir merkdavo į vazas, o aš nešdavausi juos ant stogo ir džiovindavau“, – sakė I.Jonaitienė.

Rusnėje visą likusią vaikystę praleidusi moteris prisiminė, kaip tokia veikla kartą pridarė nemažai bėdų.

„Prasidėjo didžiulė liūtis, ant stogo pradėjo sunktis lietus. Per mane užsikimšo visi latakai, buvo tikras baseinas“, – juokėsi pašnekovė.

Pasuko kitu keliu

Tiesa, žolininkė pasakojo, kad nei vaikystėje, nei vėliau jau studijuodama ji niekada nesvarstė paversti tokį neįprastą pomėgį savo pragyvenimo šaltiniu. Ji pasuko visai kitu keliu – apgynė du diplomus porceliano technologijų srityje, sukūrė šeimą, o dar po kurio laiko studijavo kinų liaudies medicinos filosofiją.

Ji pasuko visai kitu keliu – apgynė du diplomus porceliano technologijų srityje, sukūrė šeimą, o dar po kurio laiko studijavo kinų liaudies medicinos filosofiją.

„Pagimdžiusi susidūriau su visiems pažįstama situacija, kai vaikai suserga. Ieškojau būdų, kaip juos auginti kuo sveikiau. Tada vėl prisiminiau visus augalus. Grįžimą prie žolelių paskatino ir kinų medicinos studijos, įvairūs kursai, kelionės, domėjimasis sveika gyvensena“, – prisiminė I.Jonaitienė.

Augindama vaikus moteris pradėjo vėl rinkti žoleles, jas džiovinti ir gaminti įvairių skonių ir savybių turinčias arbatas. Arbatomis, anot jos, susidomėjo visi pažįstami ir kaimynai, nes tinkamai sumaišytos jos neretai padėdavo numalšinti tam tikrus skausmus. Galiausiai namų duris atvykėliams iš visos Šilutės tekdavo praverti kone kasdien, nes iš lūpų į lūpas pasklidęs gandas apie iš daugelio skirtingų natūralių komponentų suderintą arbatą pasklido visame regione.

„Namuose turėdavau maišus, pilnus dėžučių su skirtingomis žolelėmis. Žmonės ateidavo, pasakydavo savo negalavimus, o aš iš, pavyzdžiui, devynių komponentų sumaišydavau jiems specialią arbatą. Galiausiai net nebespėjau suktis, teko tartis, kada kas ateina, kad galėčiau pasiruošti iš anksto“, – prisiminė rusniškė.

Į pagalbą prisiviliojo ir vyrą

Tokiu būdu ir gimė verslas, kurį moteris vadina paprasčiausiu amatu, atsiradusiu iš pomėgio ir noro supažindinti visuomenę su tikros, o ne sintetinės arbatos savybėmis.

„Iš pradžių prekiaudavau vietiniame turguje, o galiausiai nuvykome ir į vieną parodą Kaune. Mūsų dėžutės buvo paprastos, be jokio ženklinimo, tačiau pamatę, kad žmonėms išties įdomu, savaime pakrypome į tą pusę. Kai nebesuspėjau suktis viena, į pagalbą pasikviečiau ir vyrą“, – pasakojo prekės ženklo kūrėja.

„Pats dirbau statybų sektoriuje, tačiau 2009-2010 metais buvo tikras prekybos arbatomis aktyvumas, reikėjo fizinės jėgos pardavimams ir žmona pasikvietė mane dirbti kartu. Tai buvo šiek tiek susiję ir su visa statybų sektoriaus krize, kuri tuomet vyko. Sustabdžiau kitos įmonės veiklą ir perėjau darbuotis kartu“, – pridūrė V.Jonaitis. Ir pabrėžė, kad iš pradžių tokia veikla jam neatrodė rimta, nes vyrui, anot jo, buvo įprasta dirbti su statybomis, mašinomis, o arbatų verslą jis laikė paprasčiausiu žmonos laisvalaikiu.

„Žmona buvo baigusi ajurvedos mokslus, todėl žinojo, ką su kuo maišyti. Kai galiausiai į namus ateidinėjantys žmonės pradėjo trukdyti normaliam šeimos gyvenimui, supratome, kad reikia iš to įkurti verslą“, – tikino jis.

Arbatas iki šiol kuria pati

Vyras ir žmona kurį laiką dirbo dviese, tačiau dabar jau turi per 20 darbuotojų. Tiesa, pačias arbatas ir toliau savo rankomis gamina pati I.Jonaitienė, kuriai kartais padeda ir kiti šeimos nariai. „Viską darome patys. Nėra taip, kad nuskrendame į Kiniją, prisiperkame kokių burbulų ir juos pardavinėjame.

Žinoma, taip būtų pigiau, nes mažesnės išlaidos. Apskritai Lietuvoje amatininkai patiria labai didelę naštą. O čia kiekvieną žingsnį, arbatą reikia sukurti. Iki dabar, nors turime šešias stacionarias parduotuves, prekiaujame gatvėje ir turgeliuose. Tai yra pirmas kontaktas su žmogumi, jie nori, kad su jais kas nors pasikalbėtų ir išklausytų“, – pasakojo žolininkė.

Arbatos pasirinkimas simbolizuoja gyvenimo būdą

Produkcija šeima prekiauja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Daug keliaudami bei bendraudami su klientais Jonaičiai tikina pastebėję, kad arbatos pasirinkimas priklauso ir nuo paties asmens savybių bei gyvenimo būdo, ir net nuo gyvenamosios vietos.
„Pavyzdžiui, kai važiuojame į Prancūziją, pusės tam tikrų prekių nesivežame, nes jiems tam tikri prieskoniai ir mišiniai yra per aštrūs. Vilniečiai dažniausiai perka antistresinę arbatą dėl smarkaus gyvenimo tempo.

Kaunietės moterys yra kaip išprotėjusios dėl arbatos, pavadintos „Moters grožis“. Joms labai svarbu, kaip jos atrodo.

Kaimeliuose daugiausiai perka arbatas, kurios naudingos žmonėms, turintiems aukštą kraujo spaudimą, valančias cholesterolį, nes jie valgo daug lašinių, riebaus maisto“, – vardijo I.Jonaitienė.

Moteris pridūrė, kad nors į Europą atvežta žalioji arbata buvo greitai pamėgta, europiečiai iki šiol nežino jos paruošimo tradicijos: „Ji ruošiama blogai. Tiek žaliosios, tiek juodosios arbatos pirmojo užplikymo vanduo turėtų būti išpilamas. Tokią arbatą reikia gerti tik iš antro, trečio ir t.t. užplikymo. Kinijoje taip geriama iki pat devinto užpylimo.“

lrytas.lt inf.

Ar jums gera gyventi Šilutėje?

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt