Gabrielius 1
Dešimties metų veiklos jubiliejų neseniai paminėjęs Juknaičių seniūnijoje veikiantis reabilitacijos centras „Gabrielius“ į naują dešimtmetį žengia įgyvendinęs jau seniai brandintą idėją – susitikimą tų, kurie reabilituojasi, ir tų, kurie jau savarankiškai kurią blaivų – alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis netemdomą gyvenimą.
Nuo gydymo - iki integracijos

Per dešimt metų nuveikta išties daug: įstaigai pasirinktas senutėlis, kone griūvantis, apleistos bažnyčios pašonėje stovintis pastatas Vyžių kaime pakeistas neatpažįstamai: sudėti nauji langai, sutvarkytas šildymas, kažkada plikos ir aptrupėjusios sienos atnaujintos šviesiomis spalvomis. Tačiau, svarbiausia, kad angelo Gabrieliaus vardu pavadintas centras jau padėjo daugeliui įvairių priklausomybės ligų kamuojamų žmonių.

O visai neseniai, vasaros pabaigoje Garliavoje, „Gabrieliaus“ steigėja - Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios diakonija įkūrė ir integracinį centrą, kuriame, baigę reabilitacijos kursą, galės pagyventi ir „Gabrieliaus“ reabilitantai – kol pajus, jog jau yra pilnai pasiruošę grįžti į savarankišką gyvenimą.

Būna, kad kai kurie net neturi, kur grįžti - jų niekas nelaukia, tad naujame centre buvę priklausomybių centro bendruomenės nariai toliau galės tęsti pradėtus įgyvendinti planus, rinktis ir baigti mokslus bei taip integruotis į darbo rinką.

Informacija iš „pirmų lūpų“

Reabilitacijos centrui „Gabrieliui“ vadovaujantis evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas džiaugiasi, kad visiems darbuotojams surėmus pečius pagaliau pavyko įgyvendinti ir 6-7 metus brandintą idėją – surengti esamų ir buvusių bendruomenės narių susitikimą.

Jis neslepia, kad gruodžio pabaigoje įvykęs susitikimas be galo svarbus visiems reabilitantams. Dar begyvendami reabilitaciniame centre jie mintyse modeliuoja įvairias situacijas, į kurias gali pakliūti grįžę į namus. Tačiau nesuvokia, kad įvairių situacijų bus dar daugiau, o pagundos tykos kiekviename žingsnyje. Tad išgirdus iš pirmų lūpų, kaip sekasi jų likimo broliams, įmanoma gauti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

„Reabilitacijos kurso baigimas nereiškia, kad štai jau viskas – išeinu iš čia, ir gyvenu be rūpesčių. Problemų atsiranda dar daugiau. Kiekvieną dieną žmogui tenka sau pačiam priminti, kad privalo laikytis blaivaus gyvenimo taisyklių, kurių išmoksta centre. Kiekviena diena reikalauja labai daug pastangų“, - pasakojo V. Miliauskas.
Būtent apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria, ir kalbėjo sėkmingai reabilitacijos kursą praėję vyrai.

Daugelis jų tik pradėję blaivų gyvenimą susirado gyvenimo drauges, sukūrė šeimas. Regis, smulkmena, bet iš karto kamuoja klausimas: sakyti ar ne savo moteriai apie turėtas problemas? Norisi būti sąžiningiems, tačiau baisu, ar santykiai atlaikys tokią tiesą. Dažną pradeda kamuoti vidinis spaudimas kuo greičiau susikurti gerą gyvenimą, atsigriebti už veltui iššvaistytą laiką. Viduje vyksta nuolatinė kova su pačiu savimi. Be to, kai išsiblaivai, susiduri su realybe, tokia, kokia ji yra. Ir tai, pasak V. Miliausko, irgi nėra lengva.

„Blaivybė yra sunki. Tai ne kažkokių medžiagų nevartojimas, o bendravimas, sveikų socialinių santykių kūrimas. Tačiau susitikimas parodė tiems, kurie dar reabilituojasi, kad viskas yra įmanoma“, - pasakojo kunigas.

Laukia daug išbandymų

Iš reabilitacinį kursą sėkmingai baigusių reabilitantų, du trečdaliai, galbūt neįvertinę savo jėgų, vėliau ir vėl palūžta ir... grįžta atgal. Čia jie laukiami ir neatstumiami, tačiau svarbiausia, kad žmogus pats norėtų keistis.


Praėjusiais metais, pasak V. Miliausko, įsivyravo nauja tendencija - norintys reabilituotis vyrai į „Gabrielių“ atvykdavo tiesiai iš namų - suvokę savo bėdas. Tačiau ir jų grįžimas į šeimą nebūna lengvas: vyrai tikisi, kad namiškiai juos pasitiks išskėstomis rankomis, o neretai motinos ir žmonos į juos žiūri įtariai. Netiki, kad ilgą laiką netinkamą gyvenimo būdą propagavęs sūnus ar vyras staiga pasikeitė ir nebegrįš prie senų įpročių.


V. Miliauskas prisiminė istoriją, kai 48 valandoms į svečius namuose išleistas „Gabrieliaus“ bendruomenės narys, balkone rado butelį svaigaus gėrimo. Taip vyrą tikrino jo mama.

„Būna, kad žmogus jau jaučiasi pasiruošęs grįžti į gyvenimą, net susiranda darbą, bet išėjęs iš centro ribų suvokia, kad dar ne laikas. Ir tai yra gerai, nes jis jau supranta savo galimybes“, - įsitikinęs V. Miliauskas.

Kunigas pasidžiaugė, kad sėkmingai veiklą vykdo ir Klaipėdoje esantis konsultacinis kabinetas, kuriame atliekamas pirminis asmens, turinčio vienokią ar kitokią priklausomybę, poreikių dėl tolesnio gydymo nustatymas. Šiame kabinete profesionalūs specialistai padeda žmogui atsakyti į jam svarbius būties klausimus, palengvina apsisprendimo naštą, nukreipia jį ten, kur pagalba gali būti suteikta geriausiai.

Tačiau liūdina tai, kad daugėja įvairių priklausomybių turinčių paauglių. Ir tai, anot V. Miliausko, jau tampa bręstančia problema valstybiniu lygmeniu. Nes užuot sustygavusi konkrečius pagalbos veiksmus, valstybė imasi tik baudėjo vaidmens.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt