kiaules metai_1Vasario 5-osios vakare (pagal kinų kalendorių) prasidedantys Kiaulės metai gali būti išties geri – juk juos valdys gyvūnas, į žmogų panašiausias ne tik savo anatomija, bet ir charakteriu. Ir jei galvojame, kad esame geresni už kiaules – smarkiai klystame. Kiaulės, jei turi galimybę, tai nedergia savo garde, bet kaimynui iškrėsti kiaulystę gali – ne veltui stebėdami šiuos gyvulius mūsų senoliai ir sugalvojo šį posakį.

 

Dar daugiau – jei pasišaipome iš purve išsivoliojusios kiaulės, galėtume veidrodį atsukti ir sau – ilsėdamiesi sanatorijose ir patys mielai murkdomės purvo voniose, skirtumas tik tas, kad už tai dar ir pinigus susimokame...

Kiaulių kompleksai – lyg miestai

Pasikalbėti apie šių, dažnai nepelnytai vien neigiamais epitetais apibūdinamų gyvulių būdą užsukome pas Grabupiuose gyvenantį veterinarijos gydytoją Algirdą Telšinską. Jis jau ne vienerius metus dirba vienoje didžiausių Vokietijos įmonių – apmoko ir konsultuoja jų darbuotojus bei klientus - kiaulininkystės kompleksų darbuotojus Pabaltijyje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Veterinarijos gydytojo darbas itin atsakingas: jis turi ne tik rengti seminarus ir mokymus, bet ir mokyti atpažinti naujas ligas, akcentuoti prevencines priemones.

Juokiamės, kad jis – lyg didelių kiaulių miestų meras, turintis ne tik suvaldyti jau kilusias problemas, bet neretai ir užbėgti joms už akių – perduoti savo žinias ir patirtį tiems, kurie kasdien stebi šiuos gyvulius. Ir grabupiškis pripažįsta, kad jis jau puikiai žino, koks šių gyvulių charakteris.

Kiaules pažįsta jau 40 metų

Mokydamasis Lietuvos veterinarijos akademijoje 1978 m. A. Telšinskas kaip jau turintis veterinarijos felčerio kvalifikaciją,vasaros atostogų metu gavo paskyrimą į Panevėžio kiaulininkystės kompleksą. Tuomet dar būdamas jaunas vaikinas „atsikando“ šio darbo tiek, kad pats sau prisiekė – daugiau jokio kontakto su šiais gyvuliais. Ne dėl jų pačių, o itin griežtų saugumo sąlygų. Mat kiaulės itin imlios visoms ligoms. O didesnį jų kompleksą vyras prilygina vaikų darželiui: jei suserga viena, lygiai kaip darželinukai tuoj ims bloguoti ir likusios.

„Pas smulkiuosius ūkininkus augančios kiaulės – tai kaip 2-3 anūkai. Jei ir suserga, gali pagydyti „arbatomis ir medumi“, o dideliuose kompleksuose jau neišsiversi be vaistų“, - vaizdžiai kalbėjo A. Telšinskas.

Bet visgi kad ir kaip iš pradžių kratėsi tokio, anot jo, kalėjimą primenančio darbo, kai į kiaulių kompleksą įžengi ryte, ir griežtai jo negali palikti iki darbo dienos pabaigos, gyvenimas viską sudėliojo kitaip. „Kaip sakoma, nespjauk į šulinį, nes paskui pačiam gali tekti iš jo gerti. Tai ir geriu Šilutės rajone tą vandenį jau beveik 40 metų“, - juokėsi pašnekovas. Iš pradžių jis net 14 metų veterinarijos gydytoju dirbo kiaulių auginimo įmonėje „Grabupėliai“, vėliau direktoriavo Agluonėnų kiaulininkystės komplekse, kol nusprendė – gana, laikas kurti savo verslą ir atidaryti privačią veterinarijos kliniką. Geras vardas pritraukė ir kiaulių augintojų iš užsienio dėmesį – šilutiškio buvo prašoma konsultuoti jų darbuotojus.

Į purvą – lyg į sanatorijąKiaules 3

A. Telšinsko manymu, apskritai lietuvis su kiaule susijęs nuo senų seniausių laikų, tačiau jis baiminasi, kad dėl plintančio kiaulių maro, riestasnukė greitai gali būti įrašyta į Raudonąją knygą. Būtų keista, nes kiaulės – artimiausios žmogui savo anatomija, organai bandomi transplantacijai ir pasaulyje jau pusiau rimtai, pusiau juokais kalbama, jog kada nors veterinarijos gydytojai galėtų gydyti ir žmones po organų transplantacijos.

Kiaulės – ir itin socialūs gyvūnai, pasižymintys neprastu intelektu. Jos geba įsiminti net iki 40 savo gentainių veidų, o vieną kartą praėjusios tam tikrą kelio atkarpą, kitą kartą ja pražingsniuoja nepaklysdamos. O kartą netyčia išmokusios atsisklęsti gardo duris, jos tą darys vėl ir vėl.

„Jos – ir patys švariausi gyvuliukai - niekada nedergs savo guolyje. Tačiau jei per gardo plyšį pamatys kitas kiaules – būtinai atsuks užpakalį ir gamtinius reikalus darys į kaimyno gardą. Todėl, žinant psichologiją, galima lengvai padaryti taip, kad kiaulė gamtinius reikalus visuomet atliktų reikalingoje vietoje. O jei matome murziną kiaulę – dėl to kaltas tik žmogus, kuris nepasirūpino, kad garde nebūtų purvyno. Tiesa, vienu atveju kiaulė tikrai gali pati norėti gultis į purvą – kai gydosi. Bet ir mes juk važiuojame į sanatorijas ir savo noru vyniojamės įvairiais dumbliais ir purvais. Be to, purvas joms – lyg mums kremas nuo saulės“, - šypsojosi vet.gydytojas.

A. Telšinskas prisiminė atvejį, kai viename komplekse ėmė negaluoti didelė dalis kiaulių. Niekas negalėjo suprasti, kas joms nutiko. Tada jis priėmė sprendimą dalį jų išleisti į lauką. Dideli paršai iš karto sulindo į po lietaus atsiradusius purvynus - tik šnipai kyšojo. Ir kaip tyčia patikrinti komplekso atvyko vet. gydytojas vokietis. Jis pasibaisėjo, kokiomis sąlygomis auginami gyvuliai, surašė ilgiausią raportą. Bet netrukus tos kiaulės, kurios murkdėsi purvyne, į gardus grįžo pasveikusios, o likusios patalpoje... nugaišo.

Ideali tvarka - nepageidautina

„Kaip tautos su savitu charakteriu – taip ir kiaulės“, - sako A. Telšinskas. Priklausomai nuo veislės, vienos jų būna švelnesnės, linksmesnės, kitos piktesnės. Jei garde grūdasi daugiau kaip 40 kiaulių, jos pradeda demonstruoti nepasitenkinimą gentainėmis. Paršavedės (kaip ir mamos) gina savo vaikus – gali net apkandžioti.
Jei nesudaromos tinkamos gyvenimo sąlygos, kiaulės net gali lengvai ,,išprotėti“ – tampa agresyvios savo gentainiams arba baugios, suserga lyg ,,depresija“- tampa mieguistos, nebeėda.

„Geriausia, kai kiaulių auginimas vyksta atsižvelgiant į jų pačių elgesį, poreikius. Tereikia tik stebėti, kaip šie gyvuliai elgiasi vienomis ar kitomis sąlygomis. Idealiausia, kai nėra sterilios tvarkos, kaip sakoma, šiokia tokia „kiauliška netvarka“, - pasakojo A. Telšinskas.

Pasak jo, į tai dėmesį galėtų atkreipti ir alergiškus vaikus auginantys tėvai. Imunitetui reikia šiek tiek chaoso, kad jis nepultų naikinti pats savęs, o ideali namų tvarka tam tikrai nepadeda.

Kiaulių elgesys priklauso ir nuo žmogaus elgesio. Veterinarijos gydytojo žmona Biruta yra nuo gimimo su buteliuku maitinusi vieną paršiuką, ir kai tik šeimininkė įeidavo į gardą, jis rodė norą, kad jį pakalbintų, paglostytų jam ausis.

„Didžiausia gaspadinės problema ir yra tas galutinis kiaulių auginimo etapas, kai reikia jas išvežti skerdimui. Būdavo, kad ji net leido savo augintinėms gyventi iki natūralios mirties“, - šypsojosi pašnekovas.

Sraigtelis ekonomikoje

Jei kažkas galvoja, kad kiaulės auginimas – tai tik paties ūkininko užsiėmimas, pasak vet. gydytojo, smarkiai klysta. Nes šis gyvulys – labai svarbus sraigtelis didžiojoje ekonomikoje.

„Daug kas iš kiaulininko gyvena, nes aplink jį sukasi maždaug 50 skirtingas paslaugas teikiančių verslų: tai ir pašarų gamyba, ir skerdimas, ir visi kiti dalykai“, - dėsto A. Telšinskas.

Be to, riestasnukė garbingai gali papildyti karuose dalyvavusių gyvūnų skaičių – šalia dramblių, arklių, šunų ir balandžių. Dabar tas karas ekonominis, tačiau senaisiais laikais kiaulės lašiniai tiesiogine prasme per priešo antplūdžius nuo bado gelbėjo ukrainiečius.

„Kai kitatikių tautos, nepripažįstančios kiaulienos, puolė ukrainiečius, šie rado būdą, kaip apsaugoti savo maisto atsargas – apdėdavo jas lašinių paltimis“, - pasakojo pašnekovas.

Grabupiškis teigia, kad yra kasdieninė ir delikatesinė kiauliena. Bet kol gyvuos maži, ne pramoniniai ūkiai, dar galima tikėtis, kad ant lietuvių stalo garuos ir delikatesiniai karšti kotletai.

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt