AngelikaDaugiau kaip prieš devynis mėnesius viename iš Piterboro miesto (Didžioji Britanija) ežerų nuskendo iš Šilutės kilęs jaunas vyras - 24 metų Aivaras B. Ši netektis atnešė daug skausmo visiems jį pažinojusiems. Tačiau Lietuvoje esantys Aivaro artimieji skausmą išgyvena ligšiol...

Aivarą nuo trejų metų iki paauglystės auginusi šilutiškė globėja Angelika nežino ar jis palaidotas, kur jo urna. Kur vaikino palaikai žino tik buvusi jo mylimoji, kuriai žmonės paaukojo beveik 3 000 svarų, skirtų laidotuvių išlaidoms padengti. Su šia mergina šilutiškio artimiesiems susisiekti nepavyksta.

Angelika sako norinti, kad Aivaras būtų palaidotas: nesvarbu kur, ir nesvarbu kas jį palaidos, kad tik jis turėtų savo amžinojo poilsio vietą.

„Jo merginai aš neturiu jokių pretenzijų, tiesiog priimu kaip žmogų, kuriam neįskiepytos vertybės. Aš ne tik buvusi Aivaro globėja, bet ir jo krikšto mama. Galvojau paskutinę dovaną padarysiu, būčiau gražiai palaidojusi ir sutvarkiusi kapą. Deja taip neatsitiko, tiek laukiau, net vilties neliko“, - sako buvusi globėja.

 

Augino iki paauglystės

Angelika pasakojo, kad Aivaras jos namuose atsirado, prieš jai kuriant globojamų vaikų šeimyną. Pirmąjį jų pasimatymą moteris atsimena ligšiol. Vieną penktadienį ji nuėjo į Šilutės vaiko teisių apsaugos skyrių. Angelika neįsivaizdavo, kaip reikia paimti globoti vaiką, nieko apie tai nežinojo. Skyriaus vedėjai ji papasakojo ko nori, o ši pasakė, kad vakare jau galinti nueiti į darželį ir pasiimti Aivarą.

Pravėrusi grupės duris ji pamatė prie lango stovintį berniuką, tokio pat amžiaus, kaip ir jos sūnus – 4 metukų. Atsisukęs mažylis paklausė: „Ar tu mano mama?“. Angelika neteko žado, išsyk ją apėmė motiniški jausmai. Tą vakarą berniuką jį išsivežė namo.

Atvažiavęs į Angelikos šeimą, Aivaras susidraugavo su jos sūnumi. Po pusantro mėnesio gyventi į namus atvažiavo ir kiti vaikai, susikūrė globotinių šeimyna.

„Aivaras bvuo labai mylimas, gražus, mielas. Šeimynoje buvo labai gražūs santykiai. Vyriausia mergaitė, ketvirtokė Daiva kitiems vaikams buvo tarsi antroji mama“, - vaikų santykius šeimynoje prisimena Angelika.

Ji pasakojo, kad auginti Aivarą sklandžiai sekėsi iki paauglystės, vėliau išaiškėjo negeri dalykai, su kuriais ji negalėjo susitvarkyti. Vaikinas grįžo į Saugų vaikų globos namus. Angelika prisimena, kad tąkart verkė jie abu, tačiau su jo problemomis globėja nebegalėjo susitvarkyti, tai buvo ne jos jėgoms.
Ir nors bendravimas su vaikinu nutrūko, Angelika žinojo, kaip jam sekasi, pas kokius globėjus jis gyvena.

Norėjo palaidoti Šilutėje

Praėjusią liepą Angeliką pasiekė žinia, kad Aivaras nuskendo. Pasak moters, visiems jos buvusiems globotiniams buvo šokas, tą pačią dieną visi jie susiskambino, kartu liūdėjo dėl netekties.

„Visi vaikai puolė į ašaras, skambino man, vieni kitiems. Tą vakarą padejavome, nutilome ir jokių sprendimų nepriėmėme“, - sako moteris, supratusi, kad tarp jos buvusių globotinių išlikęs stiprus ryšys.

Kitą dieną šilutiškei paskambino Aivaro draugė ir paklausė, ar jie imtųsi laidoti velionį. „Jei niekas nelaidoja, tai net negalvosime - imsime ir palaidosime“, - tąkart pasakė buvusi globėja. Vėliau ji su buvusia globotine Daiva aptarė palaikų pargabenimo, laidotuvių detales. Angelika norėjo Aivarą palaidoti savo šeimos kapavietėje Šilutės kapinėse.

Abi moterys ėmė ieškoti vaikino giminių. Paskelbus paiešką feisbuke, atsirado Aivaro draugė iš Kėdainių, kuri pradėjo rūpintis palaikų parvežimu, surado tuo užsiimančią firmą. Angelika, kaip buvusi globėja, pasirašė Aivaro palaikų parvežimui namo reikalingus dokumentus.

Beliko laukti ir ruoštis laidotuvėms, tačiau paskambino Daiva ir pasakė, kad Piterbore Aivaro mylimoji renka aukas jo palaikų į Lietuvą pargabenimui, kad kažkas čia ne taip... Angelika sako jokių pinigų neprašiusi, nes buvę globotiniai galvojo susidėti po kelis šimtus eurų, o ir palaikų parvežimą kompensuoja Savivaldybė. „Mes nematėmė bėdos dėl laidojimo“, - prisimena moteris.

Pamačiusi, kad renkamos aukos, Daiva skambino Aivaro draugei, tačiau su ja niekas nebekalbėjo. Vaikino artimiesiems tai sukėlė nerimą. Angelika sako, kad nebūtų paėmusi nė cento, ji turėjo tik vieną prašymą - kad Aivaro palaikai būtų parvežti iki Lietuvos. Tačiau tai neįvyko...

Mergina, su kuria Aivaras gyveno paskutiniu metu, Jungtinės Karalystės tarnyboms pristatė bendrystės sutartį, įrodančią, kad jie kartu gyveno ir kad ji jį laidos. Šiuo atveju Angelikos dokumentai nebetiko, nes atsirado rimtesnių. Tad iš Lietuvos palaikų pargabenti atvažiavusi mašina turėjo apsisukti ir grįžti tuščiomis.

Žmogus turi būti palaidotas

Angelika sako esanti senoviškų pažiūrų: jeigu žmogus mirė, jį reikia kuo greičiau palaidoti, tad ji norėjusi, kad ir Aivaras atrastų savo amžinojo poilsio vietą. Pradžioje ji susirašinėjo su Aivaro drauge, kuri dar atsakinėjo į žinutes, aiškino, kad kai kūną kremuos, urną su pelenais globėjai atiduos, tik reikia sulaukti kremavimo. Mergina per kitus žmones globėją ramino, kad ši nesijaudintų, kad viskas bus tvarkoje.

Angelikai beliko laukti. Vėliau ji sužinojo, kad Aivaras buvo kremuotas. Jo draugai atsiuntė nuotrauką, kurioje matyti, kad velionis buvo gražiai aprengtas, gražiame karste, šalia jo – puokštės gėlių. Moteris girdėjo, kad karstą ir šarvojimo drabužius, puokštes nupirko fabriko, kuriame dirbo Aivaras, darbuotojai. Jie taip pat paskyrė solidžią sumą pinigų, kad jo palaikai būtų parvežti į Lietuvą. Pasak Angelikos, tame fabrike Aivaras buvo užsitarnavęs pagarbą, nes gerai dirbo.

Po kremavimo buvusi globėja nenustojo Aivaro draugų klausinėti: gal galima pamatyti urną? gal turite variantą, kaip jį gražinti namo? gal mes galime atsiųsti žmogų, kad jį parvežtų? Ji sulaukdavo atsakymų, kad dar neaišku. Kol vieną dieną rado žinutę, kad atsiknistų...

Taip praėjo liepa, rugpjūtis, rugsėjis, įpusėjo spalis, priartėjo Vėlinės. Jokios žinios apie Aivaro laidotuves nebuvo girdėti. Angelikos prašymu, į Piterboro bendruomenės feisbuką Daiva įkėlė gražų prašymą: „Artėja Vėlinės, mes tebeskendime gedule ir nebežinome, kur padėti žvakes. Ar yra tokia vieta, kur degamos Aivarui žvakelės? Ar yra bent vienas žmogus, kuris matė urną ir kur ji galėtų būti padėta? Nuraminkite - nieko daugiau nereikia“.

Pasak Angelikos, pamatę šį įrašą piterboriečiai puolė komentuoti, piktintis, mat visi galvojo, kad Aivaras jau senai palaidotas Lietuvoje. Galiausiai išaiškėjo, kad Aivaro palaikai tebėra krematoriumo saugykloje.
Tąkart Angelika skambino ir į konsulatą, ir į Užsienio reikalų ministeriją, tačiau teisiškai ji atsiimti Aivaro palaikų negali, nes nėra jo giminaitė.

Viltis baigia užgesti

Ši istorija ne kartą buvo aprašyta respublikinėje žiniasklaidoje, ją narpliojo ir televizija, tačiau nepadeda net viešumas. Angelika ligšiol nežino, ar Aivaras palaidotas, ar jo palaikai krematoriumo saugykloje, ar pas merginą. Viskas nutrūko ir Angelikai labai dėl to skaudu...

„Mano tikslas buvo, kad jis būtų palaidotas - bet kur: Šilutėje, Anglijoje, kapinėse ar kolumbariume. Tegul jį palaidoja ta mergina, kas nori, svarbu, kad būtų vieta, kur būtų galima jį aplankyti“, - su ašaromis akyse pasakojo buvusi globėja.

Angelika sako taip stipriai besistengusi todėl, kad Aivaras yra jos krikšto vaikas, taigi norėjusi padaryti paskutinę dovaną, palaidoti savo šeimos kapavietėje, o vėliau prižiūrėti jo kapą. Deja, taip neįvyko, nors menka vilties kibirkštėlė dar teberusena. Per tuos mėnesius moteris sako be galo pavargusi, o buvęs globotinis Aivaras jai tebesisapnuoja iki šiol.

Angelika sako nepykstanti ant Aivaro merginos ir nesupranta, kodėl ji pyksta ant jos, juk moterys nė karto gyvenime nebuvo susitikusios. Ir jeigu buvusi vaikino mylimoji praneštų, kur Aivaras yra palaidotas, Angelika būtų jai labai dėkinga...

Komentarai  

 
#1 Zzzz 2019-04-10 09:56
Abejoju ar tam kam reikia išleido pinigus ta panelė
 
  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt