Vainuto kiausinisMūsų vaikystės Velykos... Jos vėl ateina, per pradedančias žaliuoti pievas ridendamos spalvingus margučius, virš namų stogų modamos gandrų sparnais, pasidabindamos pirmaisiais pavasario žiedais...

Mūsų vaikystės Velykos... Jos visada – vaikystės. Nes būtent vaikystėje atrandame ir priimame į savo mažas širdeles prisikėlimo stebuklą, kuris vėliau kasmet tik kartojasi, atskleisdamas vis daugiau paslapties, vis labiau įprasmindamas auką ir atgimimą. Tik bėgant metams Velykos tampa šventos, ir kasmet vis labiau susimąstę, pasitikėdami ir nuolankūs mes priimame mums siunčiamas dovanas, įsileidžiame jas į savo širdis, tampame tikraisiais broliais, didžiulės Dievo šeimos vaikais.

Tad ir šiemet, dar giliau suvokdami šventų Velykų prasmę, pakilkime virš kasdienybės, virš buities ir rūpesčių, virš savo ambicijų ir nekantros gyventi geriau, nes tikrasis turtas yra neišreiškiamas skaičiais ir blizgesiu. Tikrasis turtas yra ne tai, ką turime, o tai, kuo iš širdies dalinamės, net jei tai tik žodis, žvilgsnis ar palaikantis prisilietimas.

Šventos Velykos, sugrįžtančios iš vaikystės, yra švelnus mūsų sielų palytėjimas, tyra palaima ir viltingas tikėjimas, kad viskas buvo, yra ir bus gražu ir tikra, kad gyvensime žmogaus ir Dievo vienybėje, būsime apglėbti mums ir dėl mūsų prisikėlusio Kristaus amžinąja meile ir šviesa, kad galvodami apie save, visų pirma galvosime apie kitus, nes tik aukojantis dėl kitų pildosi tai, ko trokštame patys.

Tad ateikite, mūsų vaikystės Velykos! Ateikite nešinos kraitele margučių ir spindėjimu akyse. Tegul nė vienas nebūna vienišas ir liūdnas, o varpai, barstydami savo dūžius po pavasarinį dangų, lai prikelia mus geriems darbams ir maldoms, šviesai ir meilei!

Redakcija

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt