RaudonasiskryiusvokasGegužės 3 d., penktadienį, Lietuvos paštas išleidžia pašto ženklą, skirtą Lietuvos Raudonojo Kryžiaus šimtmečiui paminėti. Pašto ženklo nominalas – 0,84 Eur, tiražas – 21 tūkst., jo autorius – Tomas Dragūnas. Su pašto ženklu apyvartoje penktadienį pasirodys ir pirmos dienos vokas, o antspaudavimas vyks Vilniaus centriniame pašte.

Raudonojo Kryžiaus judėjimas prasidėjo 1859 m., kai šveicarų verslininkas Henry Dunant keliavo karo nuniokotomis Lombardijos lygumomis susitikti su prancūzų imperatoriumi Napaleonu III, karaliaujančiu šiame krašte. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu. H. Dunant buvo taip sukrėstas, kad net pamiršo, ko čia atvažiavo. Pavertęs Kostiljonės kaimelio bažnyčią laikina ligonine, jis ėmėsi organizuoti pagalbą tiesiog mūšio vietoje, naudodamasis tuo, kas po ranka pakliuvo.

Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė, ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui, todėl parašė knygą „Prisiminimai apie Solferiną“, kurioje aprašė savo patyrimus. 1862 m. H. Dunant ją išleido savo lėšomis ir išsiuntinėjo ją to meto Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams filantropams ir bičiuliams. Daugeliui žiauri karo realybė buvo nepažįstama ir jos aprašymas stačiai pribloškė. H. Dunant savo knygoje neapsiribojo savarankiškais ir pavieniais humanitariniais pirmtakų darbais, bet pateikė naujų ir praktiškų pasiūlymų, kuriuos platino su neišsenkama energija.

Pirmas pasiūlymas – kiekvienoje šalyje įkurti savanorių grupes, kurios rūpintųsi karo metu nukentėjusiais žmonėmis. Antras pasiūlymas – H. Dunant manė, kad sužeistieji turi būti apsaugoti ir kad asmenys, teikiantys jiems pagalbą turi turėti neutralumo statusą. Todėl jis pasiūlė suformuluoti nepažeidžiamos konvencijos patvirtintą tarptautinį principą, kuris įvairiose šalyse taptų pagalbos sužeistiems draugijų pagrindu. Šis pasiūlymas tapo pagrindiniu RK, o vėliau ir Raudonojo pusmėnulio draugijų įkūrimo pagrindu.

1863 m. penkiems Ženevos piliečiams – H. Dunant, Gustave Moynier, generolui Guillaume-Henri Dufourt, daktarams Louis Appia ir Thodore Maunoir, gimė idėja sukurti Tarptautinį pagalbos sužeistiesiems komitetą, kuris vėliau tapo Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu. 1863 m. Diplomatinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo 16 valstybių atstovai, buvo patvirtintas ženklas – raudonas kryžius baltame fone, kad juo būtų galima atskirti ir apsaugoti tuos, kurie teikia pagalbą sužeistiesiems kariams.

1864 m. buvo priimta pirmoji Ženevos konvencija, kuri gina: sužeistuosius ir ligonius mūšio lauke, sužeistuosius ir ligonius patyrusius laivo sudužimą jūroje, karo belaisvius, civilius gyventojus ginkluoto konflikto metu. Vėliau ši veikla išsiplėtojo: pradėta tiekti medicinos pagalbą ir paramą civiliams gyventojams, lankyti karo belaisvius ir politinius kalinius, padedama karo išblaškytoms šeimoms susijungti ir susisiekti laiškais, aiškinamos Ženevos konvencijų taisyklės ir Raudonojo Kryžiaus bei Raudonojo Pusmėnulio principai.

Draugiją Lietuvoje 1919 m. su kolegomis įkūrė medikas Rokas Šliūpas. Tokį žingsnį žengti juos paskatino noras padėti nuo Pirmojo pasaulinio karo ir okupacijos nukentėjusiems žmonėms, po karo grįžusiems Lietuvos pabėgėliams. Draugijos veikloje tuo metu aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt