Prockele sveksnos_2Vienintelį tikrą dalyką, kurį galime dovanoti vieni kitiems, tai dovanoti save, savo laiką: susitikimą, pokalbį, apkabinimą, akių žvilgsnį, gydančią tylą ir kartu sukurtą ramybę, atvirą širdį ir glostančius sielą žodžius. Taip dovanojame meilę ir pagarbą vieni kitiems. Taip vyksta meilės, dėkingumo ir pagarbos mainai. Taip auga visuose mumyse pamatinė žmoniją vienijanti vertybė – meilė.

Švėkšnos centre, jaukioje sodybėlėje, keletą dešimtmečių gyvena „pročkelė“ – taip senieji švėkšniškiai vadina bažnyčios tvarkytoją Marytę Šarkienę. Ji mano šios dienos pašnekovė. Susėdusios prie stalo, klaidžiojame po praeitį, prisimindamos tuos 50 metų, Marytės praleistus Dievo namuose.

Apie tėvelius ir vaikystę

Gyvenimas prabėgęs Švėkšnoje ir netoli jos: ji gimusi gausioje šeimoje, kurioje iš dešimties, užaugo 9 vaikai: šešios sesės ir trys broliai. Būnant vienai iš vyriausių teko prižiūrėti mažuosius, kai tėvai išeidavo į ūkį, padėti triūstis namų ūkelyje: melžti, šerti, ravėti. Sekmadieniais ir liturginių švenčių dienomis šeima vykdavo į šv. Mišias. Katalikų bažnyčios tikėjimas ir pareigos jausmas šeimoje buvo savaime suprantami dalykai. Nedaug pramogų turėjo to meto vaikai, tad su didžiuliu noru dalyvaudavo šv. Mišiose. Kiek paaugusi ir Marytė, kaip adoruotoja dalyvaudavo iškilmingose procesijose, barstydavo žiedelius kartu su kitu jaunimu, buvo mokoma garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą.

Nesitikėjo tiek užsibūti

Dvidešimtmetei merginai, vis dar gyvenančiai tėvų namuose Paulaičių kaime, Švėkšnos seniūnijoje, norėjosi savarankiškumo, naujų išbandymų, potyrių.

1960 – 1973 m. Švėkšnos parapijoje klebonavo kun. Kazimieras Gaščiūnas. Pasak Marytės, tai buvęs nuoširdus, tėviškai švelnus, taktiškas žmogus, kuris ir pakvietė merginą pagelbėti tvarkant bažnyčią ir jos aplinką. Taip 1968-ųjų lapkritį, išsinuomojusi kambarėlį Švėkšnoje, ji pradėjo savo tarnystę. Galvojo, kad ilgai čia neužsibus, po metų susiras kažkokį darbą, gal sukurs šeimą, gal dar kokie netikėti gyvenimo vėjai pūstels...

Praėjo metai, kiti, būdama kruopšti ir atsakinga, ji apsiprato su gausybe darbų, kuriuos visada stengėsi atlikti laiku ir kiek įmanoma geriau. Sutardama su žmonėmis taip ir triūsė Dievo namuose pusę amžiaus, iki šio pavasario. Ir tik atšventusi 70-metį nutarė: užteks. Reikia pailsėti, anūkais pasidžiaugti, pagyventi tiesiog sau.
Ištekėjo Marytė brandaus amžiaus, su savo Vaclovu, švėkšniškiu, susipažino bažnyčioje. Vaclovas buvo vienas iš tikinčiųjų bendruomenės aktyvių narių – liturgijos patarnautojų, kuris kai reikėdavo nešdavo kryžių, baldakimą ar procesijos vėliavą, dalyvaudavo šv. Mišiose.

Jauna šeima apsigyveno Švėkšnoje, Vaclovo tėvų name, čia tebegyvena iki šiol. Užaugino sūnus Severiną ir Vidmantą, kurie sukūrę savo šeimas liko gyventi Švėkšnoje.

Marytė nemėgsta sėdėti vietoje ir nieko neveikti. Darbo moteriai niekada netrūksta: reikia sodybėlę prižiūrėti, daržus nusiravėti, pietus pagaminti, namus tvarkyti, skalbti ir dar daugybę kitų darbų atlikti. Džiaugiasi, kad jos Vaclovas supratingas ir pakantus buvo, nepriekaištavo, nepyko, padėjo ir vaikus auginti, ir namų ūkiu rūpinosi.

Po bažnyčios skliautais

Marytė lenkia pirštus ir skaičiuoja, kiek per tą laiką pasikeitė klebonų Švėkšnos parapijoje. Po klebono K. Gaščiūno, 1973-1976 m. klebonavo kun. Bronislovas Brazdžius, 1976 – 2009 m. garbės kanauninkas, prelatas Petras Vincentas Stukas, palikęs ryškias pėdas miestelio ir visos parapijos gyvenime. Būtent jo ir bažnyčios patarnautojų pastangų dėka, Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo šventovė tapo viena patraukliausių vietų rajone. 2009 – 2012 m. kanauninkas Donatas Stulpinas, 2012 – 2018 m. dek., eduk. mgr. Saulius Katkus, o nuo 2018 m. kun. Julius Meškauskas. Suskaičiuoja net šešis parapijos klebonus ir nusišypsojusi tęsia, kad turėjusi viską suspėti, išvalyti, išskalbti, papuošti, gėlynus apravėti, kartais ir varpais paskambinti. Atostogų per tuos penkis dešimtmečius neturėjusi nė karto. Bet dėl to ji nepriekaištaujanti ir nedejuojanti - dabar pasimėgaus poilsiu.

Marytė ne tik kasdien skubėdavo į šv. Mišias, bet turėdavo suspėti greitai paruošti bažnyčią laidotuvėms (iš anksto laidotuvių juk nesuplanuosi), mirusiųjų paminėjimams, vestuvėms, krikštynoms. O ar įmanoma priprasti prie ašarų ir netekties skausmo, kurie neišvengiami namiškiams išlydint artimąjį į amžinybę? „Tikrai ne, - atsidūsta Marytė. - Sunku būti to liudininke. Mes, švėkšniškiai, gerai pažįstame vieni kitus, todėl esame artimi ir savi. Ne pačių maloniausių akimirkų būta, tikrai ne pačių maloniausių... Puošti bažnyčią vestuvėms daug maloniau, visai kita nuotaika ir jausmas. Dabar, kai gėlių ir augalų pasirinkimas didžiulis, tai ir žmonės labai įnoringi pasidarė. Tiesiog lenktynės, kuo įmantriau, kad tik visus nustebinti“, - pasakoja ji.

Visko, ką ji per savo darbo metus padarė, net neįmanoma išvardinti: tiesiog buvo dešiniąja klebono ranka ir pasišventusi Dievui jo namuose.

Saugo Popiežiaus palaiminimą

Vienas įsimintiniausių įvykių - 2005 m. Švėkšnoje vykęs Telšių vyskupijos Eucharistijos kongresas, švenčiant Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios 100-ąsias metines. Buvo jautru matyti į savają tėviškę nors trumpam sugrįžusių, praktikuojančių religinį gyvenimą švėkšniškių veidus. Jų krikščioniškos dvasios šaknys čia, kur gyveno tikintys senoliai ir tėvai. Traukia, it magnetas traukia Švėkšna savo vaikus... Sako, kad kongrese dalyvavo apie 12 000 maldininkų. Oi, daug darbų tuomet teko nudirbti Marytei. Visą nuovargį atpirko Apaštalinis popiežiaus Benedikto XVI palaiminimas, kurį kaip didžiausią padėką ir prisiminimą ji saugo.

Pabaigai apie dvasines dovanas arba charizmas iš Pirmojo laiško Korintiečiams, kurios bene taikliausiai apibūdintų Švėkšnos „pročkelės“ darbo Dievo namuose metus, jos kantrybę ir meilę. „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kitur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“.

Ar Šilutėje reikia daugiau gėlynų?

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt