Gedminaiciuose 4Trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena - tai metas, kai saulė ir visa gamta pasiekia aukščiausią savo galią. Persilaužimo – virsmo metas, kuomet susiduria kilimo ir leidimosi, vešėjimo ir nykimo, gyvybės ir mirties prieštara. Gyvybės ratas vėl išsuka Joninių (Rasos) šventę, trumpai akimirkai stabtelėjęs, nesustodamas nurieda toliau.

Saulėgrįža – Rasos, Joninės ar Kupolės?

Protėvių išmintis tebemoko mus gamtoje įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus likimo keliu. Rasų apeigų esmė susijusi su augmenijos klestėjimu, vandeniu ir ugnimi. Rasos šventė – tai gamtos ir visatos priminimas mums, kad žmogaus gyvenimas rieda į pakilimą, o jį pasiekęs – į nuosmukį, kad vėl galėtų kilti.

Krikščionybės laikais šventė sutapatinta su švento Jono diena, Joninėse būdavo pinamas vainikas konkrečiam varduvininkui. Tai galėjo būti ąžuolų, liepų ar beržų lapų vainikas.

Kupolės – Joninių dieną surinktos žolynų puokštės, žolynai, turintys gydomąją galią. Kupolė - viskas, kas žaliuoja, kupa, veši – jeigu žolynai žydi, vadinasi reikia juos ir rinkti.

Pasak etnologų, yra dvi šventės – Rasos ir Joninės. Šventės susiėjo draugėn, todėl žmonės ir švenčia Jonines kaip Rasas, kurios buvo susijusios ir su lauko darbais.

Papartis vėl pražydo
Gedminaiciuose 1
Laiko tėkmė keičia žmones, šventės formas, bet Ingritos ir Arvydo Riterių entuziazmo organizuoti Jonines savo išpuoselėtoje sodyboje kelis metus iš eilės nepakeitė. Su meile šiemet jie vėl stengėsi sukurti šventės prasmę Gedminaičių kaime esančioje savo sodyboje. Kasmet šventė su naujais prieskoniais, su naujais dalyviais, ir tokia pat, ir kitokia.

Pasiruošimas šventei prasideda prieš savaitę: pinamos šiaudinės skulptūros (šiemet penkios), ąžuolo vainikai, rišamos puokštės, kalami ruošiniai vainikėlių plukdymui. Pagalvojama ne tik apie suaugusiųjų užimtumą, bet ir apie vaikus. Šiemet jie piešė, tvenkinyje žvejojo skanėstus, leido muilo burbulus, žaidė. Visi pynė gėlių vainikus, gamino iš šieno žaislus, vaišinosi namine duona, sūriu, ant laužo virta sriuba ir žolelių arbata.

Šventės dalyvius sutiko šeimininkai ir inkakliškių kapela „Ašvelė“. Tik po rankų nusimazgojimo ritualo, apsivalius ir atsinaujinus, suteikta teisė švęsti. Šventės metu pagerbti Jonai, Janinos ir Rasos. Mažiausiam varduvininkui nėra nė 2 metukų. Evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas su šeima atvykęs į šventę, pasveikino organizatorius ir dalyvius. Šventės kulminacija, laužas ir paparčio žiedo ieškojimas – bandymas laimę pagauti. Ne kiekvienas gali sėkme pasigirti, o jei pavyko – tai ir yra stiprybė ir laimė. Šiemet akyliausi buvo vaikai, kurie visi kartu ir atrado stebuklingąjį žiedą.

Tąnakt ir vėl atgijo buvęs Gedminaičių dvaras, išgirdęs dainas, juoką, laužo traškėjimą, apšviestas ugnies sužėrėjo karūnomis it būtų patys grafai Pliateriai sugrįžę... Nebuvo nė vieno, kuris nejautė dėkingumo Ingritai ir Arvydui, leidusiems visiems kartu pajusti tą harmoniją, suartinančią žmogų su gamta.

Šventės muzikinį foną padėjo sukurti švėkšniškis Vytautas Raibys, akimirkas „medžiojo“ Danutė Gailiūnienė ir Violeta Astrauskienė, sodybos šeimininkams talkino „Švėkšniškių sambūrio“ nariai, apie žolelių arbatos magiją pasakojo klaipėdietė Helena Švanytė-Černiauskienė.

Ar sutinkate Šilutėje turistų?

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt