463766-867367-1287x836Po kelerių metų, praleistų emigracijoje Londone, Rusnės sala Jurgitai Ulčinskaitei ir jos šeimai tapo tikru ramybės uostu. Anot jos, į Rusnę sugrįžo pavargusi nuo didmiesčio triukšmo ir dulkių, o sugrįžusi suprato, kad laisvė ir galimybė basomis bėgioti pievomis, didžiulė erdvė bei gamta emigracijoje įgavo aukso vertę.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Dabar Jurgita kartu su dukrele Vanesa beveik metus gyvena Rusnėje, o Trinidade ir Tobage (nedidelė valstybė Karibų jūros pietuose, netoli Venesuelos ir Grenados krantų) gimęs ir augęs Jurgitos vyras Andrew Harripersadas šiuo metu vis dar dirba Londone, tačiau dažnai lankosi Lietuvoje, o ateityje neatmeta galimybės čia pasilikti visam laikui.

Jurgita pasakoja, kad į Angliją pirmą kartą išvyko 2008 m., tada ten mokėsi ir dirbo. Po kelerių metų moteris grįžo į Lietuvą, o vėliau sukūrė šeimą ir vėl grįžo gyventi į Londoną. Nors iš pradžių Anglijoje planavo pasilikti, kol dukrai sueis septyneri, pastebėjusi, kad vaikui vis sunkiau prisiminti lietuvių kalbą, į Lietuvą Jurgita sugrįžo anksčiau – praėjusių metų rugpjūtį.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Rusniškė laiminga, kad jos vyrui sala labai patinka – Andrew šiam kraštui meilę pajuto iš pirmo žvilgsnio, todėl labai džiaugėsi šeimos sprendimu sugrįžti į Rusnę. Anot Jurgitos, jos vyras jautėsi pavargęs nuo didmiesčio gyvenimo, todėl dabar mėgaujasi salos gamta ir miestelio bendruomene, čia esančiu gyvenimo būdu bei laisve. Labiausiai didmiesčio gyventoją čia sužavėjo graži gamta ir, žinoma, tikro žvejų krašto aplinka.

„Integruotis į mažos salos gyvenimą pavyko šauniai, mano vyras čia nesijaučia svetimas, džiaugiasi laisve, noriai bendrauja su miestelio gyventojais. Nors kol kas lietuviškai nekalba, net nuvažiavęs į Šilutės parduotuvę bando susikalbėti savo jėgomis, prašo vietinio jaunimo pagalbos. Bendruomenė taip pat jį labai šiltai priėmė, todėl Andrew nejaučia negatyvių emocijų ar nerimo, saloje jaučiasi laukiamas“, – pasakoja Jurgita.

Rusniškė priduria, kad lietuvių kalba užsieniečiui vyrui atrodo be galo sudėtinga, todėl tikriausiai lietuviškai pradės kalbėti tada, kai čia pagyvens ilgesnį laiką, tačiau, šypsosi moteris, dabar vyrui ir dukrytė tampa geriausia vertėja, o jis pats taip pat stengiasi įterpti žinomus žodžius, taip bando bendrauti ir susigyventi su vietos bendruomene.

„Įrenginėjant namą vyras važiavo į statybos reikmenų parduotuves, pats ieškojo medžiagų, bendravo su pardavėjais, statybininkais, todėl jis tikriausiai susipažino su daugiau žmonių nei aš pati“, – juokiasi Jurgita.

Paklausus, kodėl pasirinko būtent grįžti į Rusnę, o ne kitą Lietuvos kampelį, Jurgita nedvejodama atsako, kad pagrindinė priežastis – noras būti arčiau šeimos ir rami aplinka.

„Mano dukra labai prisirišusi prie šeimos, ji vienas vaikas šeimoje, todėl galbūt jaučiasi šiek tiek vieniša, dėl to šį sprendimą apsigyventi Rusnėje priėmėme ir dėl jos. Aš pati atsimenu savo vaikystės vasaras, praleistas Rusnėje, todėl man ši sala taip pat labai miela“, – sako Jurgita.

Turistai net iš Izraelio ar Kanados

Prisimenu, kad dauguma kalbintų salos gyventojų pasiskundžia esančiomis problemomis, tačiau paklausti, ar neplanuoja gyventi kur nors kitur, pradeda juoktis ir atsako, kad niekur kitur savo gyvenimo neįsivaizduoja. Pradeda juoktis ir Jurgita: „Teisybė. Aš vasarų Rusnėje į nieką nekeisčiau – į jokius kurortus, didmiesčius ar ispanijas. Rusnės gamta nuostabi, važiuodami aplinkkeliu tikrai pamatysite ir prabėgantį kiškį, ir lapę, todėl čia jautiesi esantis arti gamtos.“

Rusniškė nesiskundžia ir susisiekimu – nors aplinkkelis dar kelia problemų, o kai kurie žmonės dėl to labai pyksta, Jurgita išlieka optimistiška. Anot jos, tereikia sulaukti, kol bus sutvarkytas kelias, tada situacija pagerės. Ji taip pat pabrėžia, kad iš salos nesudėtinga pasiekti ir kitus miestus, – nuvykti nuo Rusnės iki Klaipėdos užtrunka šiek tiek daugiau nei valandą, o ir pačioje saloje galima sugalvoti daug veiklų.

Jurgita pasidžiaugia ne tik didėjančiu lietuvių susidomėjimu Rusne, bet ir turistų iš kitų šalių skaičiumi. Rusniškiai pastebi užsieniečių net iš Kanados ar Izraelio, tačiau akcentuoja, kad daugiausia atvykėlių – iš Lenkijos ir Vokietijos.

„Yra ką veikti Rusnėje vasarą. Prisimenu, kaip vaikystėje Rusnėje stovyklaudavome, savaitei išvažiuodavome kur nors su palapinėmis, žvejodavome prie marių. Kitas variantas – išsinuomoti baidarių ar laivą, juk plaukiojant matosi nuostabūs vaizdai! Gamtininkai gali stebėti laukinę gamtą, paukščius, smagu pasivažinėti dviračiais. Neseniai į Rusnę atsivežėme draugę iš Anglijos, šią salą ji įsimylėjo iš karto!“ – tikina Jurgita.

Emigracijoje pasigedo ramybės

Rusniškė prisimena, kad, nors gyvendama Londone dirbo mylimą darbą ir jautėsi išpildžiusi savo ambicijas, pavargo nuo miesto triukšmo ir ilgėjosi Rusnės, salos ramybės. Sugrįžimas į Rusnę būdavo geriausios atostogos, sako ji.

„Gyvenant Londone atsibodo gatvės ir asfaltas, ten pradedi vertinti gamtos kvapą, erdvės jausmą, tai, kad vaikas gali basomis lakstyti po pievas, – šie dalykai pasidaro aukso vertės. Gamta ir laisvė man labai svarbu. O kas mieste? Visada esi tarp žmonių. Gal ne visiems to reikia, tačiau minios žmonių mane vargino“, – savo pasirinkimo sugrįžti į Lietuvos salą nesigaili moteris.

Jurgita Rusnėje nepasigenda ir pramogų – didžiąją laiko dalį užtenka gamtos ir ramybės, o į didesnius miestus visada galima nuvažiuoti, juk gyvenant didmiestyje, svarsto ji, taip pat neturi galimybės kiekvieną dieną užsiimti kultūrine veikla. Lygiai taip pat Rusnėje – tiesiog pasiplanuoji laiką ir išvažiuoji, užtikrina rusniškė.

Įžvelgia ir problemų

Vis dėlto Jurgita teigia pasvajojanti apie geresnes galimybes vaikams – norėtųsi, kad Rusnėje būtų daugiau kūrybiškų vaikų žaidimų aikštelių, kurios įkvėptų vaikus kurti ir žaisti, sako moteris.

„Mano vaikystėje šalia Nemuno buvo įrengti paplūdimiai, kuriuose žmonės leisdavo laiką, stovyklaudavo ir pramogaudavo. Tokias išvykas rengdavo ir mokykla, šalia Nemuno apsistodavome kelioms dienoms arba visai savaitei. Tačiau dabar tos stovyklavietės apleistos, juk jas sutvarkius būtų galima mėgautis Rusnės gamta, todėl gaila, kad neišnaudojame šios galimybės“, – apgailestauja rusniškė.

Prakalbus apie karjeros ir darbo galimybes saloje Jurgita sutinka – darbų Rusnėje nėra. Kol kas jos vyras dar dirba Anglijoje, todėl jam problemų nekyla, tačiau Jurgitai sunkiau. Rusniškė Londone užsiėmė interjero dizainu, o grįžusi į Lietuvą daugiausia laiko praleidžia dirbdama giminaičiams bei draugams. Nors pradžia jau yra, sako ji, dar daug dėmesio reikia skirti dukrai Vanesai, kadangi grįžusią iš mokyklos ją reikia užimti kokia nors veikla, – kitų užsiėmimų vaikams saloje nėra daug.

Pačių vaikų Rusnėje taip pat nedaug, Jurgita patvirtina kitų rusniškių pasakojimus, kad mažėja ir jaunimo: saloje mažiau galimybių susirasti darbo vietą, anksčiau pavasariniai potvyniai sutrikdydavo ir susisiekimo galimybes, todėl paprastai žmonės važiuoja dirbti į Šilutę ir į situaciją žiūri paprastai – gyvenamosios vietos ieško ten, kur yra darželių ir mokyklų.

Vis dėlto šios problemos Jurgitos nesustabdė – gyvenimas mažame miestelyje, savo darže užaugintos daržovės ir galimybė rytinę kavą išgerti kieme atperka viską.

Šiuo metu rusniškė saloje stato namą ir, nors nemaža dalis Rusnės gyventojų užsiima kaimo turizmo sodybų nuoma, Jurgita tokios galimybės kol kas nesvarsto: „Namą statomės sau – anksčiau toje vietoje buvo mano senelių žemės sklypas, todėl ši vieta sukelia sentimentų.“ Tačiau moteris neatmeta galimybės ateityje kurti savo verslą – ji svarsto apie vandens pramogų įrengimą, kempingo aikšteles, kur žmonės galėtų atvažiuoti, apsigyventi palapinėse ir praleisti šiek tiek laiko gamtoje.

 

 

Daugiau nuotraukų straipsnyje „Emigrantė Londono šurmulį išmainė į lietuvišką ramybę ir to nesigaili“.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt