Ilgaamzis„Dirbk, pasitikėk savimi, būk doras, teisingas“, - tokiais žodžiais pats vadovavosi ir savo dukras mokė ilgaamžis iš Šilutės Grigorijus Sologubovas.

Grigorijus užaugo Panevėžio rajono Želniškių kaime, kuris buvo unikalus tuo, jog visi jo gyventojai buvo ne giminės, tačiau Sologubovai, dauguma sentikiai. Sentikių tikėjimą išpažino ir ilgaamžio šeima, tačiau vėliau, dar prezidento Antano Smetonos paskatinti, išmoko lietuvių kalbą, integravosi į lietuvių kultūrą.

Policininku dirbęs Grigorijus buvo idealistas, pilietiškas, mylintis šeimą, niekada neatsisakantis padėti kitiems. Kartą Ukrainoje jis gatve nusivijo ir sugavo merginą apiplėšusį vagį, o su sodų bendrijos ilgapirščiais „susitvarkė“ sukūręs eilėraštį apie pavogtą šakę...

Tokį tėtį prisimena dukros – Šilutės Vydūno gimnazijos direktorė Marina Stirbienė ir tos pačios gimnazijos matematikos mokytoja Olga Dapševičienė.
Su gražiu jubiliejumi G. Sologubovą pasveikino ir Šilutės rajono savivaldybės bei seniūnijos atstovai.

Užaugo unikaliame kaime

Vyresnioji dukra Marina pasakojo, kad Želniškių kaimo, kuriame gimė tėtis, pavadinimas simbolizuoja paukštį - želną, kurių Lietuvoje yra retas.

Grigorijaus šeima, kaip ir dauguma šio kaimo gyventojų buvo sentikiai. Jis buvo krikštytas Pempės bažnyčioje, vienoje iš retų sentikių medinių bažnyčių. Pasak dukros, sentikiai, kaip bendruomenė, buvo visų Lietuvos valdžių palaikomi, tačiau pripratę pasitikėti tik savo jėgomis, darbštumu.

Grigorijus baigė pradinę mokyklą, o tada užėjo karas. Jam pasibaigus, mama liko su 4 vaikais, tėtis ir brolis buvo mirę. Grigorijus buvo pagrandukas.
Per karą sudegė šeimos namas, buvo sugriautas ūkis. Vietinė valdžia leido Krekenavoje, kadangi buvo ištuštėjęs miestas, išardyti medinį namą, skyrė technikos jam išvežti. Išardytą namą šeima atvežė į kaimą ir visi broliai surentė naują.

Želniškių kaimo unikalumas, kad visi ne giminaičiai, bet visų pavardė buvo vienoda - Sologubovai. Pavyzdžiui, Grigorijaus brolis vedė bendrapavardę merginą, ne giminaitę. Pasak šeimos istorija besidominčios Marinos, dabar kaime liko du su puse namo ir gal 7 gyventojai.

Pilietiškas ne tik darbe

Baigęs milicijos mokyklą, G. Sologubovas buvo nukreiptas į Uralą, Permės sritį. O ten, filtracijos stovykloje, buvo atvežtas būsimos žmonos Valentinos tėtis.
„Mama atvažiavo tėvų aplankyti, o tėvas dirbo tuose lageriuose. Pamatė tokią gražuolę ir neatsilaikė“, - rodydama į mamos jaunystės portretą, tėvų pažinties istoriją pasakojo Marina.
Vėliau jauna šeima atsikraustė į Šilutę. Visą darbingą amžių Grigorijus dirbo tuometėje milicijoje.

Pilietiškas ir pareigingas jis buvo ne tik darbo metu. Dukra Olga prisimena, kad kartą šeima atostogavo mamos gimtinėje Ukrainoje. Grigorijus jau buvo pensijoje, kartu su kitais vyrais žaidė domino. Staiga gatve prabėgo mergina, šaukdama „gelbėkite“. Pasirodo, ją buvo užpuolęs plėšikas, kuris nuo kaklo nuplėšė auksinę grandinėlę.

„Vyrai lošė toliau, o Grigorijus pakilo ir puolė vytis, vaikai iš paskos. Tėtis pagavo merginos užpuoliką ir pristatė į vietinę miliciją. Vėliau vietinės valdžios atstovai atsiuntė jam padėką, kuri buvo išspausdinta Šilutės laikraštyje“, - tėčio poelgiu didžiuojasi dukros.

Marina ir Olga sako, kad nuo vaikystės tėtis jas skatino mokytis, skaityti enciklopedijas, domėtis supančiu pasauliu. Dvi dukros dovanojo 4 anūkus, o šie 6 proanūkius.

Parašė eilėraštį apie pavogtą šakę

Nors Grigorijus sentikis, jis puikiai išmoko lietuvių kalbą. O tai lėmė dar viena įdomi istorija. 1927 m. Prezidentas Antanas Smetona lankėsi Krekenavoje, kur susitiko su visomis bendruomenėmis. Norėdamas, kad sentikiai integruotųsi į Lietuvos gyvenimą, jiems prižadėjo po juostelę žemės, jeigu tik jie išmoks lietuvių kalbą. Taigi visi sentikių vyrai mokėsi kalbėti ir lietuviškai.

„Kai jau būdamas suaugęs tėvas baigė vidurinę mokyklą, jo lietuvių kalba buvo įvertinta penkiais balais (penkiabalėje sistemoje), o rusų - trimis“, - pasakojo Marina.

Dar vienas bruožas, kurį Grigorijus atsinešė iš savo bendruomenės - nerakinti durų. Kai tapo pensininkas, jis turėjo sodą ir niekada nerakindavo sodo namelio durų, sode palikdavo ir įvairius rakandus, įrankius.

Kartą jis paliko įsmeigtą šakę, o grįžęs kitą dieną jos nerado. Apeliuodamas į vagies sąžinę, Grigorijus surimavo eilėraštį. Jis rašė, kad lai vagis pajus sąžinės graužimą, jog su vogta šake sukraus kreivą vežimą, ragino grąžinti šakę ir nedaryti nuodėmės, nes antraip neras ramybės. Eilėraštį Grigorijus atspausdino ir pakabino skelbimų lentoje.

Ir ką jūs galvojate? Už kelių dienų šakė buvo į vietą įsmeigta! O kartą sodo namelyje jis rado netvarką, kurią paliko papuotauti užsukę „pijokai“. Grigorijus jiems parašė raštelį, kurį padėjo ant stalo: „Kitą kartą, kai gersite, susitvarkykite, nebūkite kiaulės“.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt