Bėgimuose Broniaus laimėtų taurių ir medalių kolekcija vis pilnėja. / © silutesnaujienos.lt

Prestižinio sovietmečio universiteto diplomas, beje, - raudonas, darbas Kongo Respublikoje, vėliau - pabėgimas į Zairą per džiugles, gyvenimas ir darbas Niujorke, grįžimas Lietuvon, saugumiečių grasinimai...

Dar vėliau - liga, kurios ilgai nepripažino - alkoholizmas. Ir pagaliau - skausmingai subrendęs suvokimas: jis ligonis. Ne mažiau skausmingas, bet sėkmingas kopimas iš tos ligos, savęs realizacija sporte ir netikėtai visiems aplinkiniams - itin aukšti pasiekimai: taurės ir diplomai, parsivežti iš gausybės maratonų ir bėgimų.

Tai tik santrauka biografijos, kurios, regis, užtektų ne vienam, bet ir keliems žmonėms. Bet tai - vieno Švėkšnoje gyvenančio ir dirbančio vyro biografija.

Ją pusamžis Bronius VENSLOVAS atvirai pasakoja skaitytojams.

Studijavo prestižiniame universitete

Bronius augo Vilkaviškio rajone, Gražiškių miestelyje, ten baigė mokyklą. Atitarnavęs sovietinėje armijoje, gavo siuntimą į tuomet visoje Sovietų sąjungoje garsų Patriko Lumumbos universitetą Maskvoje. Jau žinojo, jog studijos šiame universitete - ne kiekvieno lietuvio nosiai, jog į jį pakliūna tik išrinktųjų - Komunistų partijos Centro komiteto vadų ir kitų funkcionierių vaikai. B.Venslovo žiniomis, jis buvo 6-asis studentas iš Lietuvos.

Įstojo 1977-aisiais, perėjęs milžinišką konkursą. Mokėsi gerai, gavo padidintą stipendiją. Tuo pačiu metu dar ir sportavo, daugybę kartų ir nugalėdavo. Ir dirbo - reikėjo juk kažkaip išsilaikyti Maskvoje. Nuo II kurso studijas tęsė eksternu.

Augęs lietuvybę puoselėjančioje šeimoje, Bronius nuo jaunystės buvo prisižiūrėjęs sovietinės sistemos prieštaravimų tarp to, kas buvo deklaruojama, ir kaip buvo realiai. Netrūko jų ir studijuojant: matė, jog valdžios vyrų atžalos į paskaitas važiuoja limuzinais ir „čaikomis“, kurias eiliniai sovietiniai žmogeliukai vos retkarčiais per televizorių pamatydavo.

Bronius buvo, anot jo paties, kaimo vaikas, o dar 11-os vaikų šeimoje užaugęs. Bet jis atiduoda duoklę tam auksiniam jaunimui: niekinamas ar žeminamas nebuvo. Sako, kad tarp jų buvo daug išties gabių ir protingų jaunų žmonių, susirinkusių net iš 117 valstybių. Augusių Sovietų sąjungoje buvo vos apie 20 proc.

Svajonėse matė save Amerikoje

Baigęs universitetą, gavo net 2 raudonus diplomus - prancūsų kalbos vertėjo ir istoriko. Gavo ir pasiūlymą likti dirbti aspirantūroje, bet pasiūlytas atlyginimas už tokį darbą Broniaus netenkino. Nors jam visada buvo svarbesnė asmeninė dvasinė laisvė nei materialinė gerovė, visai pastarosios neignoravo. Pasirinko išvykimą į užsienį ir pagal kontraktą įsidarbino Konge.

Visą laiką klausė „Laisvės radijo“ laidų, nes, jo paties terminologija, tos sovietinės sistemos buvo jau per daug, troško plačiau suvokti pasaulį. Sovietiniai žmonės ir Konge buvo nuolat sekami, tad prisimena, jog ir turistų grupes vedžiodamas negalėjo pernelyg su jais išsikalbėti. Pabendrauti su vakariečiais visgi pavykdavo - tai belgai, tai prancūzai nušviesdavo sovietinės ir kapitalistinės sistemų skirtumus.

Svajonėse vis dažniau regėjo gyvenimą visų lietuvių išsvajotoje Amerikoje, kol kartą galutinai subrendo sprendimas: bėgti iš Kongo ir negrįžti į SSRS. Pereiti Kongo sieną, atsidurti Zaire, surasti tenykštę JAV ambasadą ir paprašyti politinio prieglobsčio - toks planas subrendo Broniaus galvoje.

Pasiūlė eiti su šake į kolūkį

Nusisamdęs vedlį per džiugles, naktį perėjo sieną, bet dar dviejų savaičių reikėjo, kol pasiekė rajono centrą. Linksmai juokiasi, kai prisimena, kokiu „ekstremaliu atveju“ jis tapo tenykščiams saugumiečiams: baltodis, komunistas, baigęs P.Lumumbos universitetą, kuris pasaulyje plačiai buvo žinomas ir kaip šnipų mokykla...B.Venslovas jau žino, kad reikia išmokti gyventi su liga, o tai - įmanoma.

Visą mėnesį lietuvis praleido Zairo kalėjime, buvo tardomas. Po to perduotas amerikiečiams. Jų ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Pateko į Italijoje buvusį tarptautinį pabėgėlių komitetą, vėliau buvo pervežtas į JAV. Turėjo ten giminaičių, susisiekė su lietuviais, dirbusiais „Laisvosios Europos“ radijuje, kovotojais už žmogaus teises.

Netruko prabėgti 3 metai. Per tą laiką Bronius pamatė, jog ir svajonių šalyje JAV demokratijos nėra tiek daug, kaip deklaruojama. SSRS pilietybės jau buvo atsisakęs, o šis jo žingsnis tėvynės išdavimu įvardintas. Už tai už akių nuteistas kalėti 15 metų.

„Tik Lietuva, kaip buvo, taip ir liko tėvynė, po truputį visada ruošiausi jon grįžti“, - pabrėžia Bronius. Sugrįžo 1987-aisiais.

Pagal to meto įstatymus, tuos 15 metų Bronius turėjo „atsėdėti“ kalėjime. Bet laikai jau keitėsi, Sovietų sąjungai vadovavo Michailas Gorbačiovas, pradėjęs atleisti sovietinio režimo vadžias.

Pagaliau, Bronius jau buvo žinomas žmogus, gal todėl įkišti į kalėjimą jo nebedrįso. Saugumiečiai mėnesį saugojo, stebėjo. Net propagandinis filmas apie jo grįžimą „iš kapitalistinės sistemos“ buvo sukurtas. Pagrindinis to filmo akcentas - jis grįžo, „ten“ nepasiliko.

Nors ir liko laisvėje, Broniui laisvė buvo smarkiai apribota, apie darbą švietimo sistemoje net galvoti uždrausta. „Su šake į kolūkį“, - taip buvo pasakyta darbo ieškančiam B.Venslovui.

Riba atėjo palaipsniui

Vis dėlto pavyko - gavo cecho viršininko darbą gamykloje. Tik tas darbas ir tapo vėliau daug skausmo bei išgyvenimų atnešusio lūžio pradžia.

Kaip išgersi, taip ir vertinamas būsi, - labai greit atmosferą tuometinėje darbovietėje suprato Bronius. Penktadieniniai, atlyginimų dienos ir kitų dienų baliukai buvo privalomi. Tiesa, pradžioje jam dar pavykdavo „nusiplauti“, mat vis dar sportavo. Bet 1988-aisiais bėgimo metu patyrė traumą, sportą teko nutraukti.

Bronius patikslina, kad iki 30-ties metų beveik nekeldavo taurelės, gal tik kokius 2-3 kartus per metus. Nebuvo girtuoklystės ir jo šeimoje. Bet kodėl ir kada nutiko taip, kad alkoholis pradėjo traukti vis stipriau ir stipriau, atsakyti negali. Tokios aiškios ribos lyg ir nebuvo. Kol pradėjo pastebėti, kad jau jaučia pagirias, kad jau kūnas reikalauja išgerti, o jis eina ieškoti...

Tada dar tikrai nežinojo to, ką žino šiandien: alkoholizmas - liga. Tada silpnavaliais ar net pasileidėliais, bet tik ne ligoniais tie žmonės buvo vadinami.

Suprato, kad negali ragauti

„Gėriau 20 metų“, - be užuolankų atviras Bronius. Ir įvardija tuos 2 dešimtmečius - 1988-2008 m. Paskutinieji 3 metai - absoliučios blaivybės.

Šiandien dirbdamas Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Psichikos departamento Švėkšnoje Psichosomatikos ir psichogeriatrijos skyriuje jis jau turi ką pasakyti čionykščiamas ligoniams. Žino, kad pradžioje būna vadinamasis saikingas išgėrimas, kad priklausomybė formuojasi palaipsniui, kol perauga į piktnaudžiavimą.

Kad serga nepagydoma liga, jis pats suprato 2008-ųjų rugpjūčio 1 dieną, kai atvažiavo gydytis.

Atvažiavo ne iš karto, prieš tai buvo keleri metai, kuomet bandė visus įmanomus gydymo būdus. Bet... Ir vėl pradėdavo nuo tos „vienintelės“ taurelės, kuri iš karto tapdavo nebe vienintele. „Jeigu nors kiek išgersi, iš karto grįši atgal. Absoliučiai negaliu ragauti - to ilgai nesupratau“, - sako vyras.

Gyvenimą valdė liga

Prisipažįsta - paskutiniuoju metu ir dirbęs tik tam, kad galėtų užsidirbti buteliui. O ir dirbant tas butelis visada stovėjo šalia - kad abstinencijos požymių neatsirastų.

Pirmas dienos darbas ir būdavęs to butelio „susiorganizavimas“. „Pasiekiau dugną, mačiau, kad esu bejėgis. Gėriau viską - ir taurius gėrimus, ir surogatus, ir vaistus. Buvau kaip elgeta, nors ir tvarkingai apsirengęs, bet prašyti buteliui nebesigėdijau“, - neslepia skaudžiausių išgyvenimų pašnekovas.

Tuos išgyvenimus vadina pragaru, kuomet ne pats tvarkė savo gyvenimą - alkoholis jį valdė. Kol pagaliau tapo taip nebepakeliama, jog jau pradėjo ruoštis savo noru išeiti iš gyvenimo.

Broliui ačiū - jis surado Švėkšnos medikus, jis ir atvežė. Tik atvykęs čia, tik pradėjęs klausyti psichoterapeuto Rolando Evalto, suprato: liga nepriklauso nuo žmogaus išsimokslinimo, proto, charakterio. Organizmas reikalauja alkoholio ir žmogus tik vykdo jo reikalavimą: eina ieškoti.

Dabar jis džiaugiasi kiekviena blaivia diena, nes kas bus rytoj - nežino, liga nepagydoma. Dar džiaugiasi, kad gali padėti tiems, kurie prašo pagalbos, kurie, kaip ir jis kažkada, dar nesuvokia, kad tiesiog negali pakelti pirmos... Jo patirtis jam leidžia padėti.

Bronius žino: ši liga, kaip ir visos kitos, turi būti gydoma. Kiekvienas konkretus žmogus turi atrasti sau tinkamus vaistus. O kad atrastum - elementaru - reikia ieškoti.

Iš naujo atrado ir sportą

Iš naujo Bronius atrado ir sportą. Dabar jis - nuolatinis maratonų ir trumpesnių distancijų bėgikas, nuolat iš varžybų parsivežantis aukščiausius apdovanojimus, už nugaros paliekantis 20-mečius ir 30-mečius. Bronius visada patenka bent į greičiausiųjų trejetą. Taurių, medalių ir diplomų kolekcija vis pilnėja.

Štai ir neseniai 55-erių švėkšniškis buvo nepralenkiamas respublikiniame sporto festivalyje „Sportas visiems“, vykusiame Palangoje - savo amžiaus grupėje iškovojo I vietą. Absoliučiu nugalėtoju jis tapo ir bėgdamas 6 km Klaipėdoje surengtame „Vilties“ bėgime, ir Šilutės 500-mečiui skirtame bėgime mūsų miesto gatvėmis.

O jei bėgti dėl kokių nors priežasčių kartais negali, jam nieko nereiškia sėdus ant dviračio nuvažiuoti kad ir į Žemaičių Naumiestį ar dar toliau. Dar traukia plaukimas. Tie, kas eina pro Vilkėno tvenkinį, neretai mato jame plaukiojantį Bronių.

Bet ne šiais pasiekimais džiaugiasi pats Bronius, o tuo, kad, jo žodžiais tariant, organizmas atlaikė, kad sugebėjo sugrįžti į tą lygį, kokiame buvo jaunystėje. „Jei pavyks sugyventi su ta liga, sportuosiu dar ilgai“, - sako jis.

Bronius žino - gyventi su ta liga galima. Ji tik, kaip ir kai kurios kitos, neleidžia daryti kai kurių dalykų, bet leidžia ir gyventi, ir linksmintis.

„Už sugrąžintą gyvenimą labiausiai esu dėkingas tuometiniam Švėkšnos psichiatrijos ligoninės vyr. gydytojui Juozui Vičiui ir Švėkšnos sanatorinės mokyklos direktorei Laimai Navickienei, kurie patikėjo manimi ir priėmė į darbą. Ir, žinoma, gydytojui Rolandui Evaltui. Jie buvo mano atspirties taškai. Jei ne jie, šiandien nejausčiau tokios gyvenimo pilnatvės“, - atsisveikindamas sako Bronius.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt