alpinistas6Jei alpinistas, aukštalipys Arnoldas SIRVYDIS laikytųsi įprasto plano - prieš žurnalistams klausiant, „koks tai jausmas?“, juos pakeltų į aukštybes, - interviu tikriausiai vyktų sėdint ant Rusnės tilto atbrailos ar kybant ant virvių nuo Šilutės vandens bokšto viršūnės.

Po nelaimingo šuolio parašiutu Arnoldas krito iš beveik 20 metrų aukščio, balansavo ant gyvybės ir mirties slenksčio ir išgyveno tik per stebuklą.

Nors sunkūs sužeidimai jaučiasi ir dabar, alpinistas nepasidavė - iššūkiu sau pačiam tapo Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios laikrodžio atnaujinimas. „Kai kabu ore, nejaučiu negalios“, - prisipažįsta jis.

Ekstremalaus sporto klubo „Astris porta“ įkūrėjas ir vadovas 42 metų A.Sirvydis „Šilutės naujienoms“ papasakojo ir apie metaforišką lipimą aukštyn: pažinimo siekimą visą gyvenimą bei svarbiausio žmogaus organo - smegenų - švarinimą.

Stebi žvaigždes ir kosmosą

Per dešimtmetį, kiek A.Sirvydis užsiima alpinizmu, Šilutėje šią ekstremalią sporto šaką išbandė ar prie jos bent prisilietė apie 500 šilutiškių. Kai kuriems alpinizmas vėliau tapo ne tik pomėgiu, bet ir uždarbio šaltiniu. Pramoninis alpinizmas - ne tik paklausi, bet ir gerai apmokama profesija.alpinistas5

Pirmuoju postūmiu laipioti pačiam Arnoldui tapo pažintis su alpinizmu tarnaujant Lietuvos kariuomenėje.

Prieš maždaug 5 metus įkurto ekstremalaus sporto klubo „Astris portia“ (lot. žvaigždžių vartai) nariai - ne tik alpinistai. Pasak A.Sirvydžio, šalia aukštalipystės yra ir parašiutizmas, astronomija, kosmologija, psichologinis savęs tobulinimas, dvasinis pažinimas. Klubas turi savo teleskopą, palaiko ryšius su kitų šalių astronomais.

„Žmogus pradžioje lipa tam, kad gautų dozę adrenalino, aštrių pojūčių. Vėliau lipimas persiverčia perkeltine prasme: siekiama mokslo, religijos pažinimo aukštumų. Klube kalbamės su jaunais žmonėmis, kad gyvenime svarbu ieškoti tobulėjimo ne tik fizine, bet ir dvasine prasme“, - aiškina A.Sirvydis.

Pasak Arnoldo, svarbu tobulėti nevienpusiškai. „Nemėgstu žmonių, kurie turi didelius raumenis, bet tuščią galvą“, - šypteli Arnoldas.

Jau daugiau nei 10 metų alpinistas yra vegetaras - nevalgo mėsos. Jis prisipažįsta, kad dabar nuo mėsos kvapo net nosį suka. „Kūnas - tai transporto priemonė smegenims. Smegenys - subtiliausias organas kūne, todėl svarbu išlaikyti jį švarų, rūpintis labiausiai, - sako A.Sirvydis. - Žmogus nuo pat gimimo yra mokinys. Mokosi suprasti savo gyvenimą, tikslus. Dievas plačiąja prasme duoda jam impulsus“.

alpinistas iknygaIšgyveno dvi klinikines mirtis

Kaip įveikti aukščio baimę? Arnoldas neslepia - nėra žmonių, kurie nebijotų aukščio. Jei žmogus bebaimis, vadinasi, turi kažkokį psichikos sutrikimą.

Svarbiausia - darbas su pačiu savimi. „Užlipęs aukštai aš palieku emocijas už durų. Dabar man kopti - tas pats, kas nueiti į virtuvę ir pavalgyti pusryčius“, - aiškina jis.

Klubo nariai turi gauti medikų pažymėjimus, kad gali užsiiminėti sportiniu alpinizmu. Anksčiau aukštalipiai treniruodavosi ant Rusnės tilto, Šilutės vandens bokšto, Pagryniuose esančio siloso bokšto.

Remdamasis savo patirtimi, alpinistų vadovas pastebi, kad vaikinai daug bailesni už merginas. Arnoldas patikina, kad darant viską taisyklingai, pavojaus nukristi nėra. Alpinistai visą laiką prisitvirtinę dviem virvėmis, prisisegę karabinais.

Labiau už alpinizmą A.Sirvydį žavi parašiutizmas, kuris jį taip užkrėtė, kad nebepaleidžia net po nelaimingo atsitikimo. Prieš trejetą metų susipynus parašiutui, Arnoldas krito ant žemės net iš 20 metrų aukščio. Gydytojai neprognozavo, kad alpinistas išgyvens. Ligoninėje vyras praleido apie du mėnesius, patyrė dvi klinikines mirtis. Tai, kad jam pavyko išsikapstyti, medikai priskiria treniruotam sportininko kūnui. Pats A.Sirvydis mano, kad pasveiko stebuklo ir Dievo dėka.
alpinistas3
Paklaustas, ar patyręs klinikinę mirtį pajuto mįslingų dalykų, apie kuriuos dažnai užsimena ją išgyvenusieji, Arnoldas sako, jog kalbėti apie tai žmonėms, kurie patys to nepatyrė, beprasmiška, nes jie sunkiai įsivaizduos. Dėl tų pačių priežasčių jis žurnalistams, klausinėjantiems apie alpinizmą, pirmiausia suteikdavo galimybę patiems palaipioti ir įsijausti į alpinisto kailį.

Pasak Arnoldo, ar sugrįžęs iš klinikinės mirties žmogus kažką gauna, priklauso nuo jo dvasinio lygio. „Žmonės gyvena užburtame rate: turi darbų, gyvenimo stiliaus rutiną. Išgyvenęs klinikinės mirties būseną pradedi mąstyti plačiau, giliau, atrandi naujų pojūčių, galimybių. Pasikeičia požiūris, supratimas apie daugelį dalykų“, - aiškina A.Sirvydis.

Vienu svarbiausių darbų ne tik Šilutės miestui, bet ir sau pačiam, Arnoldas vadina evangelikų liuteronų bažnyčios laikrodžio atnaujinimą. Kai po keleto metų pertraukos jis pasakė draugams, kad ruošiasi vėl kopti, bičiuliai jį pavadino pamišėliu. „Gal šiek tiek toks ir buvau, juk labai rizikavau“, - šypteli alpinistas. Darbas bažnyčioje jam tapo ženklu, iššūkiu ir įrodymu, kad gali įveikti pats save.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt