muzikante irena grupe varnosGyvenimas pilnas išdaigų. Neretai jis mus nubloškia visai priešinga linkme, nei tikėjomės. Panašiai nutiko ir kraštietei Irenai ŽILAKAUSKAITEI.

Irena iki devintos klasės nedainavo, muzikos teorijos nemokėjo, siaubingai bijojo žmonių... Tad nenuostabu, kad niekas tuo metu nebūtų pagalvojęs, kad ji savo gyvenimą susies su muzika.

Tačiau įgimtas talentas šiandien Ireną veda ne kokiu kitu, o būtent muzikos keliu. Dabar ji - muzikinės grupės įkūrėja ir vokalistė, dainų autorė ir kompozitorė, smuiku ir klavišiniais grojanti, be muzikos neįsivaizduojanti nė vienos savo gyvenimo dienos mergina!

Mokykla: ieškojimai ir pažinimas

Į muzikos pasaulį Irena įžengė atsitiktinai. Vos pradėjusius savo mokslo kelią vaikus tuometinėje Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje aplankė muzikos mokyklos mokytojai. Jie kvietė mokytis, rinko muzikos klases. Kadangi Irenos duomenys labiausiai tiko smuikui, ji nusprendė mokytis griežti.

„Smuikelį mylėjau ir muziką labai mylėjau. Buvau jautri muzikai, verkdavau per bet kokį liūdnesnį kūrinį“, - prisimena Irena.
Tačiau kūryba tada dar tikrai nekvepėjo. Mat, kaip ir daugeliui vaikų, Irenai buvo sunku pakelti muzikos ir kartu vidurinės mokyklų mokslų naštą, todėl muzikos mokslų ji nemėgo. Irena prisimena, jog tuo metu mažai kas joje matė būsimą muzikantę: „Greičiausiai man besimokant muzikos mokykloje visi būtų pasakę, kad „iš šitos smuikininkės tikrai nebus“.

Simuliuodavau, bėgdavau iš pamokų, ir sveikata buvo prasta, su smuiku rankose sunkiai išstovėdavau pamokose. Bet turėjau gerą smuiko mokytoją Ireną Bogužienę, kuri labai manim rūpinosi, saugojo ir mylėjo. Tik paskutiniais metais atėjo kažkoks nušvitimas, ir grodavau kiekvieną dieną. Be smuiko, dar mokiausiai groti pianinu, bet iš manęs irgi nekokia pianistė buvo.

Buvau kompleksuotas vaikas, visko bijojau, mažai bendraudavau, turėjau kažkokį savo pasaulėlį“, - prisimena Irena.
Muzikos mokyklą ji baigė būdama aštuntoje klasėje ir tik po to pamažu savyje atrado vokalinius gebėjimus. Gimnazijoje ėmė lankyti ansamblius ir chorus, tačiau balsas atsiskleidė dar po kelerių metų, įsitraukus į „Vartanos“ chorą.

„Vartanos“ vadovė Gražina Matulienė sugaišo nemažai laiko dirbdama su manimi. Tada aš pajutau, kad turiu balsą“, - prisimena Irena.muzikante irena groja

2006 metais ji baigė Šilutės pirmąją gimnaziją. Prisimindama gimnaziją ji džiaugiasi gerais mokytojais, gražia aplinka, erdve kūrybai ir galimybėms. „Gimnazijoje turėjau erdvės veikti kūrybiškai. Tik tuomet dainavime mažai reiškiausi, daugiau šokau, dalyvavau teatro veikloje, vedžiau renginius. Mokyklinius metus vertinčiau kaip pirmuosius savo žingsnius į gyvenimą: tai ieškojimai, mokymasis bendrauti, žmonių pažinimas“.

Trūko solinės raiškos

Baigusi gimnaziją Irena įstojo į Klaipėdos universitetą - pasirinko politikos mokslus. Dabar ji - Europos studijų politikos mokslų magistrė. Universitete mergina turėjo daug veiklos, tad muzika pirmaisiais metais buvo primiršta. Irena dalyvavo KU politologų klubo veikloje, tapo jo pirmininke. „Mokslai man patiko, turiu tam tikras profesines sritis, kuriomis domiuosi. Džiaugiuosi įgyta profesija, turiu darbą. Taip pat esu Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos narė“, - vardija Irena.

Muzika ją vėl užkabino bakalauro studijų pabaigoje - ji pradėjo lankyti chorą „Cantare“. Tada būsimosios politologės pomėgiai apsivertė aukštyn kojomis: choras tiesiog įsiurbė ją į muziką. „Kolektyvas fantastiškas, repertuaras nerealus!“, - pasakoja šilutiškė.

Tačiau ir choras negalėjo užpildyti staiga Irenos širdyje atsivėrusio kūrybinio potraukio, ji ėmė jausti, kad vis kažko trūksta. O trūko solinės raiškos. Ji išėjo iš choro, ėmė dainuoti kaip solistė, gimė pirmieji solinių dainų įrašai.

„Tada sutikau nemažai muzikantų, kurie mane rėmė, atsirado daug draugų. Tie žmonės man padeda iki šiol“, - sako Irena.

„Varnos“ - svajonės išsipildymas

Kaip ir daugelio muzikantų, Irenos kūrybinės veiklos pradžia buvo bandymai atkartoti kitų muziką. „Svarbu tyrinėti kitų žmonių kūrybą, ieškoti ir mokytis, bandyti atkartoti. Gerai, kai žmogus iškart sugeba kurti ir jam netrūksta pagrindo. Man taip nebuvo, reikėjo mokytis. Ėjau į vokalo pamokas, lankiausi koncertuose, pačiai teko nemažai koncertuoti. Ilgai ieškojau dabartinės savo vietos kūryboje, buvo nusivylimų, ašarų, klaidų. Bet viską keičia darbas. Bandžiau dainuoti įvairiomis kalbomis, bet vis tiek grįžau prie savo šaknų - folkloro“, - pasakoja Irena.

Irena įsitikinusi, jog meilė folklorui nebuvo spontaniška, greičiausiai viskas brendo ilgą laiką. Įtaką darė ir mokykla, kai kurių mokytojų atsidavimas lietuvių etnografijai, ir vis didesnis lietuvių kūrėjų domėjimasis liaudies kūryba.

Didelę įtaką Irenai padarė atlikėja Rasa Bubulytė, į šiuolaikišką muziką įnešusi lietuviško folkloro skambesio. Jos meilę folklorui sustiprino ir Donato Bielkausko projektas „Donis“, ypač albumas „Kas tave šaukia“. Irena ėmė vis labiau domėtis folkloro tematika ir vaizdiniais.

Mintis apie dainą, kuri būtų panaši į senasias liaudies dainas, netruko realizuotis. Ilgai puoselėtos muzikinės svajonės išsipildymu tapo Irenos suburta muzikinė grupė „Varnos“, kuri atlieka savitą kūrybą.

muzikante irena gamtojeNugalėjo folkrokas

Irena tapo grupės vokaliste, taip pat skambina klavišiniais. Gitara groja Povilas Dabkus, bosine gitara - Aušra Vaštakaitė, klavišiniais - Vaida Ražaitytė, būgnais - Dmitrij Komarov.

„Varnų“ atliekama muzika - dramatiškas folkrokas. „Grojame gan aštroką roką, nevengiame dramatiškų gaidų ir turinio, ir muzikos prasme. Galbūt mūsų muzika panaši į spektaklį, kuris turi aiškų scenarijų, liniją, personažus. Dainos savaime pasakoja istorijas, piešia portretus. Mūsų dainos - apie žmones, karius, žmonas, brolius, seseris, tėvus, sūnus ir dukras. Apie gamtą, gimtinę, savą žemę“, - grupės kūrybą pristato šilutiškė.

Daugelio grupės dainų autorė - pati Irena. „Kartais pasiūlau tik idėją, o grupės nariai ją „aprengia muzikos rūbais“, kai kurių dainų melodinės temos yra liaudies, bet mūsų koreguotos arba pasiskolintas tik lietuvių liaudies dainos tekstas, kitas dainas sukūrėme patys nuo pradžios iki galo“, - pasakoja ji.

„Varnos“ pamažu kopia pripažinimo link. Šiemet buvo nominuotos T.Ė.T.Ė. apdovanojimuose kaip viena geriausių Lietuvos folkroko grupių bei Klaipėdos muzikinuose apdovanojimuose kaip „Metų grupė“.

Pasak Irenos, išsisemti - neįmanoma, mat „Varnų“ kūrybos mūza yra jų pačių gyvenimas, o šis šaltinis neišsemiamas.

Roko žanras reikalauja daug energijos ir veržlumo, ir Irena pripažįsta, kad jei dainas atliktų tik ji, jos skambėtų visai kitaip - būtų labiau lyriškos, jausmingos. „Bet „Varnų“ veidas esame mes visi, nes visi įdedame emocijų ir savo gyvenimo suvokimą į muziką“, - kalba ji.

Nori būti savita ir laisva

Atradusi save folklore, Irena vis dėlto laikosi nuomonės, kad nereikia prisirišti prie vieno žanro ar formos, reikia būti atviram ir domėtis viskuo. „Kūryba negali būti varžoma, ji turi būti laisva, niekuo neribojama“, - sako mergina.

Svarbiausia, rasti savo kelią, būti savimi, nieko nemėgdžioti ar bandyti atkartoti. Reikia turėti tikslą ir dirbti, nes kad ir koks būtum savitas ir įspūdingas, be darbo nieko nepasieksi.

Ateities planus muzikantė sieja su kūryba: „Kursiu, būsiu su savais žmonėmis, gyvensiu, muzikuosiu, neversiu nė vieno jaustis skolingu, džiaugsiuosi bėgančiomis dienomis“.

Šiuo metu gyvenanti Klaipėdoje mergina nepamiršta ir gimtosios Šilutės. Ją aplanko kai tik turi laisvo laiko ir tikisi, pasitaikius progai, su savo muzika supažindinti ir šilutiškius.

„Šilutė - gražus ir jaukus miestelis. Linkėčiau miestui tokiam ir išlikti. O didžiausias linkėjimas - neišvaryti gamtos iš savo gatvių. Šiandien visi miestai „puošiasi“ trinkelėmis, asfaltu ir mūriniais statiniais, tačiau tikroji meilė gyvena gamtoje, nepamirškim jos“, - šypsosi mūsų kraštietė.

spaudos remimo fondas Projektas "Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba".

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt