kapinaites senosios dalyviaiVisą vasarą ir rudenį rajono gyventojai tai vienur, tai kitur mato senosiose krašto kapinaitėse dirbančius žmones.

Vieni jiems padeda, kiti į juos nekreipia jokio dėmesio, treti palaiko „juodaisiais archeologais“, o ketvirti net ir patekti į tas kapinaites per savo privačią žemę nenoriai leidžia.

Nedaug kas žino, kad būrelis tvarkytojų - tai Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto dėstytojai ir studentai, fiksuojantys šį mūsų krašto kultūrinį - istorinį paveldą.

Beveik 10-ties žmonių grupelei vadovauja projekto „Konfesinio, kultūrinio ir kalbinio paveldo fiksavimas senosiose Klaipėdos krašto kapinėse“ autorė, instituto direktorė ir docentė Silva POCYTĖ. „Šilutės naujienų“ skaitytojams ji papasakojo įdomių dalykų.

Vyriausybė finansavimo neskiria

Minėtas projektas - nenaujas, vykdomas nuo 2006-ųjų, į mūsų rajoną mokslininkai ir studentai atėjo tik šiemet. Pernai jie dirbo daugiausia Pagėgių savivaldybėje ir Klaipėdos rajono kapinaitėse. Šiemet, gavus Kultūros ministerijos dalinį finansavimą, atėjo eilė ir mūsų krašto kapinaitėms.

„Labai norėjome pamatyti, kokia kapinaičių palei Nemuną būklė: Girininkų, Tatamiškių, Užlieknių, Stankaičių“, - sako doc. S.Pocytė.

5 metus dirbantys mokslininkai jau įsitikino, jog šiuo metu dauguma senųjų kapinaičių yra labai apleistos. Jos priskirtos prižiūrėti savivaldybėms ir seniūnijoms, tačiau lėšų priežiūrai niekas neskiria. Pamatę apgailėtiną kapinaičių būklę grupelės nariai iš pradžių buvo pasipiktinę, tačiau vėliau jie sako supratę, kad senųjų kapinaičių priežiūra - darbas sudėtingas: reikia nemažai lėšų ir darbo jėgos.

Dar viena bėda ta, kad didžioji dalis Klaipėdos krašto senųjų kapinaičių apskritai nėra įtrauktos į respublikinį registrą, todėl ir finansavimas jų priežiūrai neskiriamas.kapinaites senosios kryziai 5

Labiausiai prižiūri saugiškiai

Yra ir kita medalio pusė. Gražiausius įspūdžius klaipėdiečiai sako išsivešiantys iš Saugų seniūnijos, mat čia įsitikino, jog ir be didelių pinigų kai ką padaryti galima. „Šioje seniūnijoje matėme labiausiai prižiūrėtas kapinaites, nors pinigų, aišku, seniūnijai skiriama nė kiek ne daugiau nei kitoms“, - sako S.Pocytė.

Mokslininkus maloniai nustebino Saugų seniūnės Anastazijos Oželytės rūpestis paveldu. Seniūnė pati aplankė ekspedicijos narius, negailėdama savo laiko aprodė jiems visas kapinaites. Mokslininkams dirbant Žemaitkiemio ir Vytulių kapinėse, seniūnė skyrė talkininkų. „Matėme, kad seniūnei rūpi krašto paveldas, ji žino visas apylinkėje esančias kapinaites, o kai kurias net pati yra atradusi“, - sako projekto vadovė.

Prasčiausiai, anot mokslininkės, prižiūrimos Šilutės seniūnijai priklausančių kaimų kapinaitės.

Maloniai ekspedicijos dalyvius nustebino ir šalia Tatamiškio kapinaičių gyvenanti Birutės ir Gintaro Stakvilevičių šeima. Jie nekviesti atėjo pabendrauti su mokslininkais. Paaiškėjo, kad ir vietos kapinaites, kuriose neturi nė vieno artimo žmogaus kapo, šeima tvarko niekieno neraginama.

Neabejingą ir iniciatyvią bendruomenę ekspedicijos dalyviai sutiko ir Klaipėdos r. Lankupių kaime. Ir ten be didelių investicijų kapinaitės yra sutvarkomos. „Todėl ir sakome, kad labai daug priklauso nuo vietos bendruomenių sąmoningumo ir seniūno požiūrio“, - sako S.Pocytė.

Įsileidžia ne visi privatininkai

Nemenka problema ta, kad vykdant žemės reformą dalis tokių kapinaičių pateko į privačias valdas. Taip, anot S.Pocytės, yra Girininkuose, kur aplink kapinaites plyti karvių ganyklos, ir kitur, kur mokslininkams jas tenka pasiekti brendant per privačius laukus. Taip buvo Karceviškėse, Leitgiriuose. Neretas tų laukų šeimininkas nei pats turi keliuką iki tų kapinaičių, nei mokslininkų grupelės nenori ten įleisti. „Žemė mano, kapinės - vokiečių“, - kartais išgirsta mokslininkai ir studentai.
Būna, kad tokie žemių savininkai ne tik ekspedicijos, bet ir kapus dar tvarkančių artimųjų į kapines neįleidžia.

S.Pocytė mano, jog tai vargu ar beišsprendžiama didelė problema. Ji atsirado todėl, kad kažkas (gal paveldo, gal žemėtvarkos specialistai) kažkada kažką pražiopsojo, kai buvo leidžiama susigrąžinti ar išsipirkti žemę.

„Juodieji archeologai“ turtų neras

Kartu su studentais, kuriems tokios ekspedicijos yra įdomi patirtis, po kapinaites važinėja humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Baublys. Šiemet prie grupės prisijungė ir Jūrų technikos fakulteto dėstytojas daktaras Arminas Štuopys. Jis yra statybinių medžiagų technologijų specialistas, tad jį domina betoninių kryžių ir antkapių medžiagos. Šiemet į ekspedicijos darbą įsitraukė ir Šilutės muziejaus istorikas Darius Barasa.

Labai supaprastintai ekspedicijos darbą galima apibūdinti taip: kapinaitėse iškertami sąžalynai, kad būtų galima pamatyti visą teritoriją, padaroma bendra nuotrauka. Kapinės išmatuojamos, kiekvienam kapui skiriamas numeris, kapas išmatuojamas ir aprašomas. Suskaičiuojami, matuojami, aprašomi ir kryžiai bei paminklai, net jei randama tik menka jų detalė.

S.Pocytė neneigia, kad kartais randamos ir išplėštos kapavietės - „juodųjų archeologų“ darbas. Tačiau ji nori perspėti tuos, kurie sumanė tokį „pasipelnymo“ šaltinį: Klaipėdos krašto kapinėse neverta ieškoti vertingų daiktų, mat protestantų kapuose nebūna nei brangių įkapių, nei žiedų, nei aukso - čionykščiai žmonės buvo laidojami itin kukliai.kapinaites kryziai

Darbas naudingas, bet nespartus

Mokslininkai sako įžvelgiantys dvigubą savo darbo prasmę. Pirmiausia, surinkti duomenys bus tolesnių tyrimų šaltinis, nes tai informacija apie vietovėje kažkada gyvenusius žmones, jų buitį, užsiėmimus. Štai, pavyzdžiui, Tatamiškyje rasti 35 kapai, Užliekniuose - net 143. Antkapiuose matyti įdomūs įrašai. Čia palaidotas girininkas, kuris tuomet priklausė krašto šviesuomenei, taip pat keletas mokytojų.

„Tokia informacija svarbi vietos bendruomenėms, ją turėdami ir kaimų istorijas galime toliau rašyti“, - sako S.Pocytė.
Antra prasmė - mokslininkų surinkta informacija bus naudinga savivaldybėms, ypač - paminklosaugininkams, kuriems mokslininkai ją perduos.

Taigi darbas naudingas, bet nelabai spartus. Kai kur (taip buvo, pavyzdžiui, Užliekniuose) grupelė dirbo visą dieną ir vos spėjo viską užfiksuoti.

S.Pocytė sako, jog projektą vykdydama grupelė nuo 2006-ųjų Klaipėdos krašte aprašė apie 150 kapinaičių. Šilutės rajone - apie 40, pusė jų - tik šiemet. Spalio viduryje grupelė dar dirbs Kintų seniūnijos Šyšgirių, Saugų seniūnijos Dieglių ir Begėdžių kapinėse. Mėnesio pabaigoje projektą teks baigti - žiemą tokio darbo nepadirbsi. 

Šilutės rajono kapinaičių būklė, anot S.Pocytės, niekuo nesiskiria nuo kitų Klaipėdos krašto rajonų, gerų ir blogų pavyzdžių rasta visur. Viskas priklauso nuo vietos seniūnų ir bendruomenių sąmoningumo ir požiūrio į krašto paveldą, - mano mokslininkė. Todėl tikima, kad surinktos žinios paskatins bendruomenes ir seniūnijų vadovus nors minimaliai prižiūrėti bent arčiau gyvenamųjų vietovių esančias senąsias amžinojo poilsio vietas. Juk šioje žemėje dabar gyvename mes, ir jau mūsų rūpestis gerbti istoriją.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt