0003-1264602079 smelevicius su puseles vaikais60 metų - daug, ar mažai? O jei tiek pat yra gera tau linkinčių žmonių?

Penktadienį didžiulis būrys bičiulių susirinko pasveikinti Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo, poeto, renginių vedėjo Mintaro Smelevičiaus 60-ojo jubiliejaus proga.

„Aš - mokytojas. Tūkstantį kartų visiems sakysiu“, - save pristatė jubiliatas, todėl simboliška, kad jo šventė irgi vyko mokykloje. Pasak M.Smelevičiaus, „koks nors verslininkas (pabraukta du kartus) pasakytų: „durnius - šneka pinigų neturėdamas. Bet man nereikia pinigų.“

Ir iš tiesų, kam gi jie, jei visą M.Smelevičiaus portretą ir gyvenimą galima sudėlioti iš mažų detalių, kurias pateikia jo didžiausias turtas - artimieji ir draugai.

Charizmatiškiausias mokytojas

Renginio vedėja visų susirinkusiųjų atsiprašė, kad salėje nepakanka saulės šviesos, bet nepaisant to, buvo šviesu. Šviesa ir šiluma sklido iš atėjusiųjų, kurių akys švietė dalinantis prisiminimais, kaip jų gyvenime atsirado jubiliatas.

Pirmieji sveikintojai, kolegos mokytojai, mokyklos bendruomenė, priminė, kad M.Smelevičius gimė Dzūkijoje, gyveno Vilkyškiuose ir galiausiai apsistojo Šilutėje. Jis suaugęs su šiuo kraštu, žeme, čia formavosi jo patriotiškumas, pilietiškumas, čia subrendo kaip kovotojas, lyderis.

Iš pradžių pedagogas dirbo tuometinėje Šilutės I vidurinėje mokykloje, bet jo mokymas neatitiko ano meto politinės valdžios ideologijos, todėl jį atleido. Kaip tik 1980 metais atidaryta dabartinė Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykla, kurios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas tapo M.Smelevičius.

0002-1264602062 smelevicius ilgiausiu metuPasak šios mokyklos direktoriaus Prano Avižinio, Mintaro atėjimas į mokyklą buvo įdomus, nes kartu su juo atėjo kūryba, daina, poezija, šokis. Mokytojas vadovavo poezijos būreliui, su moksleiviais statė poetines kompozicijas. P.Avižinio teigimu, iš kitų mokytojų M.Smelevičius išsiskiria savo charizma ir vertybėmis, jis - tikras pedagogas.

P.Avižinis net kitiems pataria, kad reikia dirbti su mokiniais taip, kaip dirba Mintaras. Gimimo dienos proga kolegos jubiliatui įteikė švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus padėkos raštą ir linkėjo jam, kaip Ožiaragiui, įveikti kalną bei pasiekti žvaigždę.

Tą vakarą M.Smelevičiui ne kartą buvo dovanojamos dainos, kurių tekstų autorius yra jis pats. „Geriau pašokim valsą stebuklingą“ dainuojančioms savo kolegėms sakė jubiliatas, o melodiją niūniavo ir susirinkę svečiai.

Labiausiai, anot renginio vedėjos, vidinę M.Smelevičiaus ugnį įpučia darbas su moksleiviais, todėl sveikino ir jie. Mokinė nežinojo ką daugiau pasakyti, tiesiog nuoširdžiai, savo ir kitų vardu, linkėjo dar daug metų dirbti kartu. M.Smelevičius visuomet džiaugiasi, kai buvę mokiniai pas jį sugrįžta.

Paties Mokytojo teigimu, jis ir myli, ir nekenčia, ir bara natūraliai. Nors iš pradžių ant jo gal ir pyksta, bet vėliau mokinys tai įvertina. Mokytojui skauda širdį, kai jauni žmonės nesupranta, kad viskas daroma iš meilės, jam gaila mokytojų, kurie nesuvokia, ką jie reiškia visuomenei, kokie jie svarbūs.

Jubiliatas su šiluma prisiminė savo paties buvusią mokytoją, idealą, į kurią stengiasi lygiuotis. Prisiminimuose ji išlikusi kaip nepaprasto paprastumo žmogus. Nors niekas niekuomet nebuvo jos matęs scenoje vaidinant ar dainuojant, bet kai tik ji atsistodavo prieš klasę, būdavo viskas viename asmenyje.

Politikas ir menininkas

0001-1264602050 smelevicius artimiejiRajono meras Virgilijus Pozingis pasidžiaugė, kad M.Smelevičius savo idėjomis moka uždegti jaunimą, įtraukia jį į kultūrinį gyvenimą. Jis savivaldybės Tarybos vardu įteikė Padėkos raštą už gėrio skleidimą Pamario krašte. Merui antrino vicemerė Stasė Skutulienė, dėkojusi jubiliatui už žodžio branginimą ir galimybę priglausti skruostą prie skruosto susitikus mieste.

1989 m. prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, M.Smelevičius neliko nuošalyje ir aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. Buvęs bendražygis Šarūnas Laužikas prisiminė tuos laikus, kuomet Mintaras visada buvo idėjų generatorius. Š.Laužikas grąžino ir senas skolas - Padėkos raštą „Už išskirtinius nuopelnus Baltijos keliui“.

Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė šį kartą jubiliatą sveikino ne kaip valdžios atstovė, bet kaip bičiulė. Paaiškėjo, kad jiedu turi „paslaptingas minutes“, kai susitikę geria arbatą. Jubiliatui padovanojusi tuščią knygą V.Griškevičienė linkėjo, kad ji būtų užpildyta įdomiomis mintimis.

M.Smelevičius - itin įvairiapusė asmenybė, bet visų pirma jis - knygos žmogus ir menininkas. Savo artimo kaimyno pasveikinti atėjusios F.Bajoraičio viešosios bibliotekos atstovės gyvybingai pripažino, kad biblioteka pražysta, kai Mintaras ten apsilanko.

Direktorė Dalia Užpelkienė priminė, kad pirmoji M.Smelevičiaus kūrybos knyga „Būsiu...“ yra Nacionalinės bibliotekos lobyne. „Mintariečkui - knygininkui ir bibliotekos bičiuliui“ - su tokia dedikacija įteikta dovana - fotografija.

Beje, jau užsimezgusi naujoji M.Smelevičiaus poezijos knyga, tik jos gimimui dar trūksta minčių. Svečiai buvo kviečiami palikti savo mintis geltonuose vokeliuose, kurios galėtų įkvėpti autorių kūrybai.

0004-1264602101 smelevicius sunusSovietmečiu M.Smelevičius dirbo Šilutės kultūros namų direktoriumi. Vokalinio ansamblio „Mingė“ vadovė Regina Jokubaitytė prisipažino, kad Mintaras buvo jos atėjimo į Šilutę priežastis. Kaip tik trūko meno vadovo, o būdamas direktoriumi jis ją, kaip jauną specialistę, „užverbavo“.

Ji jau girdėjo, kad Šilutės kultūros namuose yra „superiniai šokiai ir begalinė drausmė“, o direktorius turi didelį autoritetą. Bet kai atvyko gyventi į Šilutę sužinojo, kad M.Smelevičius direktoriumi nebedirba. Vis dėlto nusprendė pasilikti.

„Sveikinimo žodžiai surašyti į atviruką, bet Mintaras - toks žmogus, kuriam reikia kalbėti“ - sakė R.Jokubaitytė ir kartu su ansambliu „Mingė“ padovanojo ne vieną uždegančią dainą jubiliatui ir svečiams, o „Verdainės“ ansamblio „trys mylimos“ dainavo romansus, dovanojo bitutę su medučiu ir „visą raudoną meilę“.

Vienu metu M.Smelevičius vadovavo net keturiems kolektyvams, dramos studijai, buvo režisierius, įvairių renginių vedėjas. Su dėkingumu prisiminti renginiai, kuriuose jis buvo nepakeičiamas, o kartais vien iš geraširdiškumo vesdavo vakarus.

Renginių organizatorius Marijus Budraitis vadino Mintarą savo scenos mokytoju. Jo pastebėjimu, M.Smelevičiaus dėka Pamario krašto vaikai turėjo iš ko mokytis sceninės kultūros, laisvumo scenoje.

„Per daug vienadienių karalių, tik laiškų visada per mažai“ - nuskambėjo eilutė iš M.Budraičio kūrybos eilėraščio - dovanos, tarsi parodanti, kad buvimas geru žmogumi yra ne laikinas.

Pagerbė ir mylintys

Patys artimiausi žmonės Mintarą pažįsta geriausiai. Sūnūs prisipažino, kad norėtų būti panašūs į tėtį. Jaunėlis Vaidotas sakė, jog jie myli tėtį visa širdimi, kaip daugiau niekas kitas negali mylėti. Didžiausia dovana jiems - būti šalia.

Neseniai M.Smelevičius tapo seneliu, nes vyresnysis sūnus Edvinas susilaukė sūnelio Vėjo. Edvinas prašė padėti auklėti Vėją ir išmokyti to, ko dar nežino. Sakoma, kad vyrai, tapę seneliais, jaunėja, tad svečiai pripažino, kad ir jubiliatas eina vis jaunyn ir jaunyn...

Sūnėnai ir dukterėčios išdavė paslaptį, kad Mintaro seserys jį Morkumi vadina. M.Smelevičiaus gimtajame kaime gyveno Morkus - viso kaimo šviesa, inteligentas, todėl jo garbei Smelevičiai savo sūnų pavadino.

Pasirodo, vardas buvo tinkamai parinktas, nes nulėmė berniuko likimą - dabar Mintaras - Morkus yra visos giminės žiburys. Artimieji linkėjo, kad į vienišą jubiliato širdį pataikytų Amūro strėlė, kad pinigus, kuriuos dar uždirbs, išleistų parduotuvėse, oro uostuose, bet niekada neneštų jų į vaistinę.

„Ar sakėt sau, kad nekenčiu, kad myliu save labiau už visą pasaulį?“ - retoriškai paklausė M.Smelevičius susirinkusiųjų. Jis jautėsi taip, lyg kalbėtų sau apie save. Prisipažino, norintis atrodyti ne per daug protingas, nes, pasak jo, kai jau sako, kad protingas, vadinasi, esi pasenęs. Ir perskaitė žodžius iš savo užrašų: „Jūs šnekate tai, ką aš jau ištariau. Yra stebuklingas žmonių bendravimas - Jūsų žodžiai, bet pasakyti šiek tiek kitaip...“

Akompanuojant muzikai jis pasidalino mintimis su bičiuliais. „Nėra tokių žodžių, kuriuos galėčiau pasakyti tiems, su kuriais bendravau 60 metų“ - sakė jis. O Šilutę apibūdino kaip miestą žmonių, kurie dar tiki stebuklais - grožio, gėrio, žmogaus, kurie glaudžiasi vienas prie kito.

Vakaras įrodė, kad gyvenimas susideda iš kasdien šalia esančių žmonių. Kaip pasakė M.Budraitis, metai mus daro sentimentalius, bet Mintaro dainos „Draugams“ eilutė, kad „draugų būryje tyliai sugrįš šypsena“ išsipildė, o visi ištarti žodžiai buvo iš širdies...

Susiję straipsniai
  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt