ImanAktorius - lėlininkas Imantas PRECAS, kasdien gėrėjęsis savo gimtąja Šilute, dabar čia užsuka vis rečiau. Tačiau tie, kas jį pažįsta, sutiks, kad čia jis - visų laukiamas.

Gatvėje sunku nepastebėti šios charizmatiškos asmenybės - akimis jį nulydi tie, kurie jau matė vaikiną televizijos ekrane. Su džiaugsmu mokykloje jo laukia ir buvusios mokytojos. Jos matė ir skatino jaunuolio ryžtą siekti savo tikslo - tapti aktoriumi, ir dabar kartu džiaugiasi jo gyvenimo pasiekimais.

Mažomis smulkmenomis besidžiaugiantis 26 metų Imantas su „Šilutės naujienomis“ pasidalijo įspūdžiais iš vaidinto spektaklio akliesiems, papasakojo kaip filmuojant serialo sceną susidūrė su aktoriams iškviesta policija ir apie savo kelią link jau išsipildžiusių svajonių.

Kelias link aktorystės

Laime švytinčios Imanto akys išduoda, kad jis mėgaujasi dabartiniu savo gyvenimo etapu. Paklaustas, kas nulėmė, kad pasirinko aktoriaus kelią, vaikinas prisipažįsta, kad tai buvo jo svajonė nuo vaikystės. Net nebuvo abejonių, ar įstos į teatro akademiją, - Imantas tvirtai tikėjo savimi ir tikėjimas pasiteisino.

Tiesa, prieš tai Imantas dar išbandė įvairias sporto šakas: svajojo tapti futbolininku, stengėsi būti geras krepšininkas, žaidė stalo tenisą. Bet, sporte nesijautė taip, kaip norėjo.

Todėl paklausė šeimos draugės Redos Kalinovos patarimo ieškoti savęs teatre.

Taip vaikinas atėjo į Šilutėje tuomet veikusį „Heide“ draugijos vaikų ir jaunimo dramos būrelį, kuriam vadovavo Monika Plėvytė. Imantą sužavėjo jaunųjų artistų gastrolės į Vokietiją, kur jie vokiečių kalba vaidino vietiniams gyventojams. Ilgainiui teatro grupelė iširo, o Imanto noras vaidinti liko.

Mama, supratusi sūnaus įgeidžius siekti aktoriaus karjeros, iš pradžių siūlė pagalvoti, neapsistoti ties viena mintimi. Bet, vėliau pamačiusi, kad užsispyrusio sūnaus perkalbėti nepavyks, palaimino jo troškimą.

Palaikomas artimųjų Imantas įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją mokytis aktorystės.

Ten vaikinas turėjo pasirinkti specializaciją - būti lėlininku ar renginių vedėju. Pasvarstęs, kad renginį galėtų vesti ir nebaigęs studijų, o išmokęs valdyti lėlę įgytų naujos patirties, pasirinko lėlininko specialybę. Taip vaikinas pateko į aktorių-lėlininkų kursą, kuriam vadovavo Algirdas Latėnas ir Gediminas Storpirštis. Imantas prisipažįsta, kad iš pradžių nežinojo, kaip vaidina lėlininkas. Bet 6 metus akademijoje mokęsis šio meno, apsigynęs magistro laipsnį, jis teigia, kad tai įdomiau nei vaidinti dramos teatre.Imantas su katinu

Dabar Imantui - poilsio metas, tačiau atrodo, kad jis net spurda, kaip nori veiklos, nes atprato ilgai ilsėtis. Todėl režisieriaus Vitalijaus Mazūro, pradedančio statyti naują spektaklį „Spragtukas“, kvietimas jame vaidinti, Imantą nudžiugino ir nuteikė naujam darbų maratonui.

Spektaklis akliesiems

Kiekvienas naujas spektaklis Imantui - pamoka. Gavęs vaidmenį jis pamiršta viską, ką mokėsi ir vaidino prieš tai. Tenka susipažinti su nauja lėle, su ja susidraugauti ir vystyti gražų jųdviejų santykį.

„Teatras man - tai vis nauji iššūkiai“, - sako Imantas.

Jaunasis aktorius - lėlininkas kūrė vaidmenis spektakliuose „Pagal Jurgį ir kepurė“, „Grybų karas“, „Batuotas katinas“ ir kt. Iš visų jam tekusių vaidmenų įsimintiniausias buvo spektaklyje „Jūratė ir Kastautas“. Ypač jaudinanti jo scena, kuomet reikia atgaivinti vaiką vaizduojančią lėlę ir kaip lėlininkui dar su ja bendrauti. Taip žiūrovams atskleidžiamas gražus suaugusiojo ir vaiko santykis bei paneigiamas mitas, kad lėlių teatre aktorius vaidina ir valdo lėlę tik pasislėpęs už širmos.

Gastrolės Imantui - geroji aktorystės pusė. Jam teko vaidinti Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje gyvenančioms lietuvių bendruomenėms.

Neįprastą spektaklį lėlininkai rodė Sankt Peterburge - vaidino akliesiems. Spektaklio „Bitinėlio pasakos 6-iems pojūčiams“ metu aktoriai susodino ant scenoje stovinčių kėdžių 6 neregius. Tuomet jiems vaizdžiai sekė tris pasakas - eskimų, afrikiečių ir japonų. Tai skirtingose kultūrinėse zonose sukurtos pasakos: vienur vyrauja šaltis ir pūgos, kitur - beprotiškas karštis ir egzotiška gamta. Neregiams spektaklio metu visur teko nukeliauti savo vaizduote, išnaudoti savo jutimus.

Aktoriai vaidino šį spektaklį ir regintiesiems - tik jiems užrišo akis. Regintieji į spektaklį reaguoja kitaip, pasakas priima ne taip atvirai, kaip neregiai. Pastarieji labiau įsigyvena į nupasakotą aplinką, todėl tarp aktorių ir žiūrovų užsimezga artimas santykis. Ir kalbantis su nematančiais žiūrovais po spektaklio, visi patvirtino, kad jautėsi aplankę Afriką, Japoniją, Aliaską.

Maskvoje Imantas su kolegomis įkūnijo dainininkės Jurgos Šeduikytės muzikinį spektaklį „MetroNomes“. Jurgos dainos tapo miniatiūromis, kuriose atgijo lėlės.

Pasisėmęs naujų įspūdžių Imantas prisipažino, kad jam Maskva nepatiko. Augęs tarp šilutiškių, maskviečiuose jis pasigedo paprastumo ir nuoširdumo.

Nebegali būti paprastas žiūrovas

I.Precas džiaugiasi, kad „gimė nei per anksti, nei per vėlai“, nes dabartinių Muzikos ir teatro akademijos studentų laukia sunkūs laikai. Studijuoti yra ką, bet baigus studijas užklumpa neviltis, kai naujieji aktoriai perėję per teatrus supranta, kad vietos jiems ten nėra.

Imantui ir dar keliems kartu studijavusiems lėlininkams pasisekė, kad akademija ne šiaip sau surinko lėlininkų kursą - Vilniaus „Lėlė“ ir Kauno lėlių teatrai jau laukė aktorių pamainos, permainų ir naujos gyvybės.

Lėlininkai žino, kokį lėlių teatrą kuria ir kaip jį priima pasaulis, ir su liūdesiu supranta, kad mūsų publikai dar toli iki tokio suvokimo. Lenkijoje, Prancūzijoje lėlių teatro kultūra vystėsi šimtmečiais ir dabar yra itin gerbiama. Lietuvoje, Imanto teigimu, vis dar vyrauja sąvoka, kad lėlių teatro spektakliai - tik vaikams.

Vilniaus „Lėlė“ bando sudominti ir suaugusiuosius, bet kol kas tai dar atrodo sunki misija.

Imant sliegnNueiti į kitų statytus spektaklius ir stebėti juos kaip paprastas žiūrovas Imantas jau nebegali. Vaikino žvilgsnis kliūna už organikos, pastebi, kuris aktorius scenoje tinginiauja, neatiduoda viso savęs. Smulkmenos kuria visą vaizdą, o jos pro aktoriaus akis jau nebepraslysta.

Filmavimo metu - policijos vizitas

Paklausus, kas dabar džiugina labiausiai, Imanto veidą nušviečia šypsena: „Meilė“. Taip pat jam visada laimės teikia smulkūs sėkmingi žingsneliai, maži laimėjimai. Pradžiugino ir tai, kad neseniai vidury savaitės grįžo į gimtąją Šilutę ir padarė staigmeną savo didžiausiai gerbėjai - mamai, šventusiai gimtadienį.

Igno vaidmens seriale „Moterys meluoja geriau“ aktorius nesureikšmina - tai nėra svarbus įvykis, nes juk ne to jis siekė teatro studijomis. Tai nauja patirtis, bet jeigu reiktų rinktis - televizija ar teatras, nedvejotų - teatras visada bus nepakeičiama atradimų vieta saviraiškai.

Tačiau serialo filmavime buvo ir tokių įvykių, kuriuos vaikinas prisimena su šypsena. Pavyzdžiui, viename Vilniaus daugiabučių teko filmuoti sceną su aktore M.Štakėnaite, kai Ignas supykęs atlekia aiškintis, kur dingo jo mašina. Tą sceną filmavo kelis kartus, ir kaskart Imantas - Ignas rėkė ant mašiną pradanginusios kolegės. Vėliau, jau filmuojant kitas scenas, pasigirdo skambutis į duris - prisistatė policija...

Pasirodo, kaimynai nežinojo, kad bute filmuojamas serialas, o pikti Imanto riksmai buvo tokie tikri, kad sunerimę kaimynai iškvietė pareigūnus raminti „šeimyninį konfliktą“.

Gamtos vaikas

„Vargu ar geras būtum aktorius, jei visada sėdėtum teatre. Idėjų reikia pasisemti ir kitur. Papildomi pomėgiai plečia žmogaus galimybes“, - sako Imantas. Jis domisi fotografija, skaito knygas, kuria reklaminius filmukus. Ir, būdamas Vilniuje, kur pro langą mato blizgančius stiklus, betoną, judrias gatves, ilgisi Šilutės gamtos.

„Man, gamtos vaikui, reikia lėkti į laukus, išsipurvinti. Teta, pamenu, sakydavo: „Imantėlis, vos tik nuvažiavęs į kaimą, iš karto lipdavo purvintis ant traktoriaus“. Toks ir likau“, - prisipažįsta Traksėdžiuose užaugęs I.Precas.

Šilutė jam - labai gražus miestas. Patinka parkas prie miesto stadiono, vedantis link tilto. „Aišku, šiukšlių pilna, bet vis tiek gražu“, - krimsteli nevalyviems šilutiškiams ir vis tiek ragina didžiuotis Šilute.

„Žmonės, džiaukitės Šilute. Aš ir pats noriu grįžti ir palikti savo pėdsaką čia.

Linkiu mažiau viską vertinti materialiai. Ypač kuo mažiau materializmo įsileisti į tarpusavio santykius. Geriau išeikit pasivaikščioti, pasidžiaukite savo miestu, gamta, vienas kitu.

Suprantu, kad daug kam sunku. Gal nėra pinigų, dėl to ir šeimoje situacija įtempta, bet juk viskas ateis su laiku, jei tik norėsit, sieksit. Nenorėkit visko dabar ir iš karto. Mėgaukitės gyvenimu“, - tokiais palinkėjimais šilutiškiams pokalbį užbaigė charizmatiškasis I.Precas.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt