plateris 1„BIBLIOTHECA GEORGII COMITIS DE PLATER. Jurgio Platerio biblioteka - Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“ - naujausia knygotyrininko, bibliofilo, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojo, profesoriaus Domo Kauno knyga.

Ją pristatome būtent šiandien, nes vasario 5-oji - jaunojo grafo Jurgio Platerio, vieno garsiausių Lietuvos bajoriškojo lituanistinio sąjūdžio atstovų, netekties diena.

1836 metų vasario 5 dieną Gedminaičių dvaro savininkas J.Plateris mirė sulaukęs vos 26-erių, tačiau įnešęs didžiulį indėlį į literatūros mokslą. Maždaug prieš 180 metų jis, 20-metis jaunuolis, pradėjo kaupti biblioteką ir per 6-erius metus suformavo neįtikėtinai turtingą ir vertingą knygų, rankraščių ir kitų dokumentų kolekciją, padėjo pamatus lietuviškajai knygotyrai.

J.Platerio biblioteka - mokslo ir knygos paminklas

D.Kauno knyga buvo pristatyta Švėkšnoje ir Šilutėje. Kartu su autoriumi į knygos sutiktuves atvyko Klaipėdos universiteto literatūros katedros vedėja Roma Bončkutė ir Vilniaus universiteto doktorantas Tomas Petreikis.

Svarbiausias D.Kauno knygos tyrimo objektas yra J.Platerio biblioteka. J.Plateris sukūrė mokslinės paskirties tyrimo bazę - asmeninę biblioteką, joje formavo lituanistikos rinkinį, kurį sudarė ne tik spaudiniai, bet ir rankraščiai, grafikos kūriniai, numizmatika.

J.Platerio sukurta biblioteka gali būti laikoma Lietuvos mokslo ir knygos kultūros paminklu.

Inspiravo jaunojo grafo paveikslas

Knygos sutiktuvėse D.Kaunas nesistengė kalbėti apie jos turinį. Anot jo, negalima skaitytojui užbėgti už akių, įperšant vienokį ar kitokį vertinimą. Pastarasis pats turėtų suprasti, atrasti, susidaryti nuomonę.

D.Kaunas pasakojo, kad pirmasis jo susidūrimas su J.Plateriu įvyko Vilniaus universiteto Jonų bažnyčioje, universiteto Mokslo muziejuje, kur jis pamatė ant sienos kabantį grafo portretą. Jaunas, gražus, žavus, bet nugyvenęs labai trumpą gyvenimą - tik 26 metus.

D.Kaunui kilo klausimas, ką tokio šis jaunuolis padarė, kad jo vardas universiteto istorijoje atsidūrė šalia profesorių, garsių mokslininkų. pliaterio jubiliejus ukinis pastatas gedminaiciai 2010J.Platerio vaizdas D.Kauno atmintyje užstrigo ilgam. Bėgant metams šį vardą jis sutikdavo literatūroje, atrasdavo istorikų, kalbotyrininkų, filologų vertinimus.

Kartą prof. Romualdas Ginevičius D.Kaunui prasitarė turįs seną knygą, kuri jį galėtų sudominti. Knygą ženklino grafo J.Platerio asmeninės bibliotekos antspaudas. Ši spaudos relikvija paskatino apsilankyti Švėkšnoje ir imtis gilesnų tyrimų.

Rengiant knygą apie J.Platerio biblioteką prisidėjo daug žmonių. Kaip sakė profesorius, dešinioji ir kairioji ranka daugeliu atvejų jam buvo švėkšniškiai mokytojai Ona Norkutė ir Petras Čeliauskas. Žodinių liudijimų autoriui teikė esami ir buvę gedminaitiškiai: Anė (Ona) Riterytė - Žąsytienė ir Aldona Girskytė - Norvilienė, gretimo Pakalniškių kaimo senbuviai Edvardas Žąsytis ir Antanas Rauktys, pagelbėjo Saulius Endrulis bei Violeta Astrauskienė. Konsultavosi su universiteto profesūra, Telšių, Šiaulių muziejininkais, parėmė Lietuvos nacionalinis muziejus.

D.Kaunas paminėjo tyliuosius ir kantriuosius rėmėjus - savo šeimos narius: Vidą, Domą (trečiąjį), Julių ir Martyną.

Grafo asmenybė

J.Plateris buvo viena matomiausių, bet mažiausiai pažįstamų XIX a. lituanistinio sąjūdžio figūrų. Jis nusigręžė nuo bajoriškų savo šaknų ir papročių, grįstų lenkiškąja tradicija, ir atsisuko į lietuvių tautą, kuri tuo laiku dar tik stojosi ant kojų. Jaunasis grafas tapo vienu garsiausių Lietuvos bajoriškojo lituanistinio sąjūdžio atstovų, lietuvių knygotyros pradininkų.

Nebijodamas didikų sluoksnio pasmerkimo, jis ėmėsi tyrinėti lietuvių - valstiečių kalbą.  Jaunasis grafas palaikė ryšius su kitais to meto intelektualais.

Jo pažiūrų formavimuisi lietuvybės linkme didelę įtaką padarė rašytojas S.Stanevičius, kuris Kražių gimnazijoje buvo J.Platerio auklėtojas. Vėliau jie tapo moksliniais bendradarbiais. S.Stanevičius apsigyveno pas grafą Raseiniuose ir ten tvarkė jo biblioteką, vėliau atsikėlė prie Švėkšnos - į Stemplių dvarą, priklausantį J.Platerio broliui Kazimierui, ir toliau puoselėjo Jurgio biblioteką.

J.Platerio kūrybingumą ir asmenybės išskirtinumą labiausiai išgarsino periodiniame leidinyje išspausdintas nekrologas praėjus keliems mėnesiams po grafo mirties. Jis buvo apibūdintas kaip išsilavinęs, atviras, pasiaukojantis lietuvių tautai. Jis taip pat nestokojo jaunatviško idealizmo bei atsiribojimo nuo ano meto dvarininkijos gyvenimo.

Kalbėdama apie šią knygą ir J.Platerį, R.Bončkutė stebėjosi, kad užaugęs lenkišką kultūrą palaikiusioje didikų šeimoje žmogus susidomi lituanistika. Stebėtina, kaip keletas šviesuolių, sekdami vokiečių romantikais, pamilsta vietinę kalbą. J.Plateris mokėjo su paprastu žmogumi bendrauti. Valstietis jam buvo kaip mokslo tyrinėjimo objektas, kurį pašnekindavo, kad išgirstų kuo daugiau lietuviškų žodžių.   

Kaunas su knygaKnygoms negailėjo pinigų

Maždaug nuo 1830 m. dvidešimtmetis Jurgis negailėdamas laiko ir pinigų pradėjo rinkti knygas ir rankraščius, reikalingus lietuvių kalbos tyrinėjimams. Intensyvusis bibliotekos kūrimo periodas truko iki 1836 m. - jaunojo grafo mirties.

„Iš viso per vienerius metus J.Plateriui reikėjo įsigyti vidutiniškai po 500-600 leidinių. Toks skaičius net labai turtingam dvarininkui yra didelis, nors, žinoma, nėra neįmanomas“, - rašo D.Kaunas.

J.Platerio sukauptoje bibliotekoje buvo daugiau kaip 3000 knygų ir rankraščių, trylikos Lietuvos pilių planai, kunigaikščių portretai, Lietuvos monetų rinkinys, daug senienų, net stumbro odos skydų, S.Daukanto veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ nuorašas. Skiriamasis šios bibliotekos ženklas - specialus antspaudas.

D.Kaunas mini, kad J.Platerio biblioteka tapo lituanistinių tyrimų plėtros skatintoja ir gali būti sąlyginai prilyginta nacionalinės bibliotekos - šalies tyrimų centrinės institucijos užuomazgai.

Prieš mirtį J.Plateris testamentu biblioteką paliko S.Stanevičiui, kuris ja  rūpinosi dar 12 metų - iki pat savo mirties. Po to biblioteka buvo pervežta į Gedminaičius. Bibliotekos vertės čia daug kas, ypač tarnai, nežinojo, todėl dalis spaudinių ir kitų kultūros vertybių Gedminaičiuose sunaikinta.

Šiandien yra išlikę tik kelios dešimtys knygų iš šios vertingos kolekcijos. „J.Platerio antspaudais paženklintos knygos šiandien laikomos šešiose Lietuvos ir dviejose užsienio (Latvijos) mokslinėse bibliotekose, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, vienoje asmeninėje kolekcijoje. Tačiau nekyla abejonių, kad jų sklaida yra kur kas didesnė, nes duomenų kaupimas ir bandymas virtualiai atkurti biblioteką dar tik pradėtas“, - rašo D.Kaunas.

Brolis Steponas įkūrė skaitymo biblioteką

Plateriai - garsi Lietuvos bajorų giminė, turinti grafų titulą ir atskirą herbą, ant kurio lotynų kalba užrašyta: „Geriau mirtis negu negarbė“.

Platerių pavardė žinoma jau nuo 1180 m. Jie buvo nuolatiniai carų rūmų lankytojai, jų vaikai mokėsi karališkajame licėjuje, jie turėjo specialią aprangą bei dvaro rūmų kamerjunkerio titulus.

J.Plateris turėjo tris brolius: Steponą, Pranciškų ir Kazimierą. Jurgis paveldėjo Gedminaičių dvarą.

Jurgio žmona Natalija Mikševičiūtė buvo kilusi iš Upytės kaimo ir gimusi reformato ir katalikės šeimoje. Pagal to meto tradiciją, jei gimdavo mergaitė, paveldėdavo mamos tikybą, jei berniukas - tėvo, todėl Natalija buvo katalikė. Su Jurgiu jie susilaukė sūnaus Teodoro, kuris būdamas 18 metų nukrito nuo arklio, susitrenkė galvą ir 40 metų buvo ligonis.

Anksti tapusi našle Natalija vėliau ištekėjo antrą kartą ir susilaukė dar kelių vaikų.

Jurgio brolis Steponas, sekdamas XIX a. mada, sukūrė Švėkšnos dvaro biblioteką - tikrą prancūziškąją (skaitymo) biblioteką.
Apie Stepono asmenybę yra išlikę nemažai informacijos. Jis mėgo keliauti, dažnai lankydavosi Egipte, iš ten parsiveždavo įvairių relikvijų. Steponas buvo parsigabenęs net krokodilo iškamšą, kurią mėgdavo rodyti svečiams pobūvių metu. Netrukus ir jis pats buvo pramintas krokodilu.

D.Kaunas pasakojo, kad pomėgį senovei Steponas skiepijo ir sūnui Adomui - skatino kasinėti Švėkšnos pilkapius. Kartą šešiolikmetis Adomas kasinėdamas rado Egipto skulptūrėlių. Vėliau pradėta abejoti, kaip galėjo Švėkšna bendrauti su Egiptu, ir manyta, kad tėvas pakišo sūnui relikvijų, norėdamas jį paskatinti.

Adomo žmona Genovefa Platerienė labiau mėgo lankytis Paryžiuje negu Švėkšnoje, todėl vyras, norėdamas jai įsiteikti, pastatė vilą ir jos garbei pavadino Genovaitės vardu. Po Adomo mirties G.Platerienė dar kelis metus tvarkė Švėkšnos dvaro reikalus.

spaudos remimo fondas Projektas: "Kultūros uostas: Istorija."

Susiję straipsniai
  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt