304822 597676273582721 1309554944 nRevoliucija - jau Šilutėje! Provokuojantis monumentalus kino projektas, kino poema vadinamas režisieriaus Karolio JANKAUS filmas „Tylioji Lietuvos revoliucija“ vasario 7 d. pristatomas Šilutės kultūros ir pramogų centre.

Pažymėtas N-14 ženklu ir įspėjantis, jog žmonėms su pernelyg išvystytu kino estetikos suvokimu žiūrėti nerekomenduojama. Pats režisierius priduria, jog trumparegiškų, stereotipinių klišių suformuotiems žiūrovams filmą žiūrėti bus taip pat sudėtinga. Bet, galbūt, vertėtų, nes tai - skaudūs skiepai.

Lietuvos nepriklausomas kinas „Tyliosios Lietuvos revoliucijos“ filmavimo darbus pradėjo dar 2009 m. Nuo tol sukauptas rinkinys trumpų epizodų, vaizduojančių situaciją Lietuvoje.

Šis filmas - bandymas išvaduoti lietuvių kiną iš vaikiškų kelnaičių, o Lietuvą išmokyti pačiai nusivalyti vidurius.

Šie bei kiti režisieriaus K.Jankaus pastebėjimai - interviu „Šilutės naujienoms“ apie modernizmo epochos aidus Šilutėje ir sąsajas su mūsų kraštu nematomomis gijomis.

- Minėjote, kad Šilutės kraštas jums brangus. Kuo?

stanislovas jankus- Daugybė miestelių ir kaimų, gyvų ir seniai mirusių, tūkstančius metų gyvavusių, sukuria savo nepakartojamą aurą, kuri vargu ar Lietuvoje turėtų analogų. Kaip graikiškų polių konfederacija - Rusnė, Ventės ragas, Svencelė, Kintai, Dreverna, Rasytė, Klišiai, Pjaulai ir kiti, susispietę iš abiejų Kuršių marių pusių. Kai kuriuos miestelius jau skiria muitinės postai, administracinės ribos, bet man - tai tas pats Pamario kraštas. Gaila, jog apie šį kraštą daugiau tenka kalbėti būtuoju laiku. Bet man pavyko užčiuopti praeities giją - pamatyti, kaip paskutinis kuršis su venterine valtim tikrina tinklus, valgyti jo rūkytą žuvį. Labai nesinori paleisti to vis labiau dylančio praeities siūlo galo ir leisti jam nutrūkti.

Šis kraštas man davė daugiau, negu būtų galima apibrėžti konkrečiomis sąvokomis. Be Pamario aš būčiau visai kitas žmogus.

Atreipkite dėmesį, jog marios nevienodos - tarsi pasaulio sukūrimo modelis. Tai ypač matosi stebint atsiveriantį vaizdą nuo Ventės švyturio. Čia į marias įsiveržia galinga, tamsi gėlavandenio Nemuno srovė ir nudažo jas visai kita spalva. Jūroje niekada to nepamatysi. Iš jūros pusės slenka visai kitokios spalvos vanduo. Čia jie susiduria ir po trumpos kovos atsiranda nauja spalva. O tolumoje, link Rasytės, aprimus kovoms ant nusistovėjusio vandens, idiliškai šviečia saulė.

Stebint atmosferinius pokyčius, matyt, manyje susiformavo atmosferinis mąstymas - tai itin svarbu režisūrai. Jeigu režisierius neperteikia savo filme atmosferos, žmonių nuotaikų, o tik atkala viską pagal scenarijų, gali drąsiai filmą mesti į šiukšlyną - niekam jis nesukels emocijų.

Vaikystėje su tėvu dažnai praleisdavau laiką jo ekspedicijose į Rytprūsius - Kaliningrado sritį. Čia matėsi buvusių civilizacijų nuolaužos - išnykusios gyvenvietės kartu su lietuvininkais, prūsais ir vokiečiais. O išlipęs ant kranto galėjai prasmegti į buvusio miestelio šulinius, vis dar žiūrinčius iš praeities į mus.

Šilutės krašto - ta pati lemtis. Seni geležinkelio pastatai, švyturiai, šliuzai, tiltai, kanalai. Jie vis dar primena apie sąlytį su protestantiškąja civilizacija, jos tragediją ir triumfą. Šis kraštas man paslaptingas iki šiol. Kartais sapnuoju, jog viską iš lėto pasiglemžia jūra ir girdžiu, kaip ošia mano senelio liepos jūros dugne.

- Kodėl nutarėte „Tyliąją Lietuvos revoliuciją“ sukelti Šilutėje? Ar nesibaiminate, jog jūsų alternatyvus kinas prie modernizmo ir avangardo nepratusios publikos gali likti nesuprastas?

s.jankus kursis- Manau, kad norint suprasti iš pradžių reikia daug kartų nesuprasti ir viską neigti, visai kaip bręstančiam paaugliui, bet tam turi būti sudarytos sąlygos. Nieko nepadarysi, jeigu sąlygų nebuvo. O gal ir klystu? Tada teks pasiaukoti dėl nepriklausomo - alternatyvaus kino ateities.

Bet čia, manau, mes neteisingai dėliojam akcentus - reikia daugiau kalbėti apie suvokimą, pajautą to, ką režisierius norėjo perteikti savo filmu. Nes suprasti mano filmų iki galo, tikiuosi, nebus įmanoma niekada. Kitaip reiktų eiti dirbti į TV, o to aš tikrai norėčiau išvengti.

Tikro menininko tikslas iškelti klausimus, o ne į juos atsakyti. Nereikia padėti žiūrovui kaip aklai senutei pereiti gatvę, kad tik jis suprastų. Šiuo atveju aš smarkiai utriruoju. Žinoma, visiškai nusileisti iki niekam nesuprantamų judesių ir abstrakcijų margaspalvės makalynės negalima, bet... Jeigu režisierius ar prodiuseris iš anksto galvoja: „Paimsiu populiarius žmones pagal reitingus vaidinti, užsakysiu daug reklamos, paimsiu režisierių - reklamos kūrėją, kad gražus vaizdelis būtų“, ir darbas padarytas?

Kaip sakė vienas prancūzų klasikas, paprasčiausia filmo dalis - jį nufilmuoti. Čia ir nesusipratimas. Tad vieni dėsniai galioja komerciniam - taikomajam kinui, kiti - nepriklausomam autoriniam, alternatyviam. Žinoma, bendri dėsniai taip pat egzistuoja, be kurių kinas išvis nebūtų kinas. Šiek tiek gaila, jog ir į autorinį kiną prasibrovė, galima pasakyti, užsakominė dvasia ir fondai su savo direktyvom - „ką ir kaip reikia daryti“ dažnai sulaužo jaunų kūrėjų valią.

O prie modernizmo Šilutės gyventojai tikrai turėtų būti pripratę, jau LTSR laikais kultūros ministras Lionginas Šepetys turėjo būti pripratinęs. Ne pas vieną turbūt bibliotekoje užsilikusi 1967 m. jo parašyta knyga „Modernizmo metmenys“. Beje, ir jūsų Kultūros ir pramogų centras yra modernizmo epochos aidas. Jums būtinai reikėtų parodyti Šilutėje dokumentinį filmą „Modernizmo mirtis“.

Prieš dešimtmečius išgriauti ištisi modernizmo laikmečio New York’o kvartalai, bet čia lietuviško charakterio ypatumai - pas mus gaji mada garbinti, vertinti seniai mirusius žmones, reiškinius. Čia matyt kalti lietuviškų laidotuvių papročiai, įtraukti ir į Europos paveldo sąrašą. Manau, Šilutės - Klaipėdos kraštas turi didesnį potencialą priimti šiuolaikines kultūros apraiškas.

Nors dauguma šiame krašte - atvykėliai iš kitų Lietuvos vietų, bet jūs turit tiesioginį sąlytį su protestantiškomis progresyvesnės visuomenės šaknimis. Bet yra nemažai ir ydų būdingų visai Lietuvai, kai kultūros centrai tapo iš TV ekranų išlipusių anekdotų karalių namais, o kultūra suprantama kaip tautodailininkų mugė.

- Kodėl pristatyti filmą pakvietėte savo tėvą, profesorių Liną Julijoną Jankų?

- Jis - mano ambasadorius šiame krašte. Jis ir senelis Stanislovas Jankus. Senelis man taip pat niekada nemirs ir išliks su manimi visada. Netrukus surengsime jo fotografijų parodą. Jis kaip koks diversantas buvo metamas į priešo teritoriją atkurti lietuvišką švietimą Klaipėdos krašte ir prieš karą, ir po karo. Paprastus pokario vaikus mokė ne tik bendrųjų mokslų, bet ir  kino bei fotografijos paslapčių.284689 597675440249471 1556276744 n

Tėvas taip pat grįžo iš Vilniaus į šį kraštą, Klaipėdoje įkūrė Dailės katedrą. Matyt, mes esam sujungti su šiuo kraštu matomomis ir nematomomis gijomis ir nieko čia nepadarysi. O tėvas man - kaip lakmuso popierėlis chemijos pamokoj, apie daug ką pasitariam prieš filmavimą ir po jo. Jeigu testo neišlaikau, būna nekokia nuotaika, bet dažniausiai žinau, jog jie abu su manimi - vienas čia, kitas anapus.

- Jūsų kino poemos aprašyme sakoma, kad filme piešiamas gana niūrus kasdienės Lietuvos veidas. Toks jis dažnai vaizduojamas ir žiniasklaidoje, lietuviai patys mėgsta saviplaką. Ar nemanote, jog to kartais per daug?

- Įvedus į „Google“ žodį „saviplaka“ paieškos rezultatai tokie: „Saviplaka - savikritika“: „D.Grybauskaitei patiko Generalinės prokuratūros vadovų saviplaka“. Kokia kita alternatyva? Užsimiršimas?

Žiniasklaida yra pats universaliausias manipuliacijos visuomene organas, tad kai jai gerai moka vyriausybė ir partijos ar įvairaus plauko institutai, ji paišo Lietuvos vaizdą tokį, kokio reikia. Tyliosios revoliucijos epizodai yra skirti laisvam žmogui, kuris mato realią Lietuvos situaciją, o ne buvusio premjero Kubiliaus akimis, kuriam visa Lietuva - tai Silicio slėnis.

Be abejo, galime Lietuvą auginti, puoselėti pagal Azijos modelį. Kur mergaitė, kuri pretenduoja tapti šeicho ar princo sužadėtine, specialiai auginama izoliuota nuo aplinkos. Kur net nusivalyti nuosavas išmatas yra blogas auklėjimas, nes joks princas ar šeichas neves tokios merginos, kuri po vidurius kapstosi.

Kad ir kokie nemalonūs tie viduriai, bet turim išmokti nusivalyti juos patys. Mes vis dar ieškom kelių link teisingos ir teisinės Lietuvos. Mano epizodai - tai tik skiepai sergančiam ligoniui.

- Ką pozityvaus įžvelgtumėte šiandieninėje Lietuvoje? Kaip pagerinti tą niūrų šalies veidą?

66406 597676973582651 448198060 n- Jis nėra niūrus - jis tragiškas. Visai nejuokinga, kai pasirodo straipsniai ir komentarai, teigiantys, kaip žmonės įsigudrina gyventi iš pašalpų ir kaip jie gerai gyvena už 300 litų. Kažkas ne taip mūsų valstybėje, jeigu ji dar yra? Noriu priminti, jog žmonės, išmesti iš Darbo biržos, iš viso net negali pretenduoti į tuos varganus 300 litų per mėnesį. Respublikos vadovai praneša žurnalistams, jog jie stabdys emigraciją, tačiau šiandien iš mano kiemo valkata išvažiavo į Britaniją. Tik visiškai nuogas, aklas ir kvailas patriotizmas sulaiko mane - mus čia.

Mūsų politikai jau seniai nusprendė, jog visas Lietuvos problemas išspręs laikas, o vargšai žmogeliai prasigers ir išmirs patvoriuose nuo vėžio, kurį sukels trečiarūšis maistas ir pigūs svaigalai. Kai kas sako, jog tai - natūrali atranka. Tai - užslėptas fašizmas ir apie tai nekalbėti yra nusikaltimas.

Kaip pagerinti niūrų šalies veidą? Taip. Pagerinti, pagražinti mes mokam, kad eurokomisarams paskui parodytume ir pasigirtume. Skaudu. Galvoju, jog laikas Vyriausybei pasamdyti rimtą viešųjų ryšių kompaniją, kad šį nekokį vaizdelį skubiai pakeistų. Iš karto galiu duoti keletą nemokamų pasiūlymų.

Pavyzdžiui, riaušes, įvykusias prie parlamento, pateikti kaip Sausio 13-osios paminėjimo inscenizaciją - štai kaip viskas buvo Sausio 13. Mergaitės tampymą Garliavoje pavadinti, pavyzdžiui, psichologinio trilerio paruošiamaisiais darbais. Galime užsieniečiams apie „bomžus“ sakyti, jog čia - iš vaidmens niekaip neišeinantys filmo „Vargdieniai“ masuotės dalyviai.

- Jūsų filmo epizodų pavadinimai: „Mekas gėjų paradą padarė“, „Nukilintas Lietuvos undergroundas“, „Nušoviau Brazauską“, „Vergų placenta“... Net įspėjate, jog žmonėms su pernelyg išvystytu estetikos suvokimu žiūrėti nerekomenduojama. Tokiu būdu siekiate provokuoti, ironizuoti, priartėti prie žiūrovo?

- Taip. „Tyliosios Lietuvos revoliucijos epizodų“ pradžioje yra įspėjimas: „Dėmesio, kai kurie šio filmo kadrai gali šokiruoti ir sukelti nemalonius pojūčius, mieguistumą, pykinimą, diskomfortą žarnyno trakte. Žmonėms su pernelyg išvystytu kino estetikos suvokimu, žiūrėti nerekomenduojama“.

Šis įspėjimas skirtas amžino įšalo sukaustytiems lietuviško kino mokyklos teoretikams ir praktikams. Dėl jų kaltės lietuviškas kinas neišsivaduoja iš vaikiškų kelnaičių ir negali žengti pirmų tikrai savarankiškų žingsnių. Tie, kurie pagal savo trumparegiškas ir stereotipines klišes formuoja žiūrovo skonį ir požiūrį į lietuvių kiną, verti tik paniekos ir įspėjimo, jog jie nepageidaujami. O prie žiūrovo aš visai nenoriu priartėti, taip pat nenoriu žinoti apie jį nieko.

- Kokia, jūsų manymu, pagrindinė mūsų šalies liga. Ar matote jai vaistų?

554516 597675366916145 754358858 n- Pati Lietuva niekuo neserga ir net jokių simptomų nėra. Serga žmonės, gyvenantys Lietuvoje. Ypač apmaudu, jog nuo mažens vaikai skiepijami EU direktyvomis. Taisyklės ir normatyvai, kaip turi būti auklėjama mūsų jaunoji karta, tiesiog plūsta, o žiniasklaidos priemonėse įvairių institutų specialistai ruošia dirvą naujiems eksperimentams.

Dabartinių vaistų, kuriais dabar masiškai šeriama mūsų visuomenė, poveikis sveikatai pasireikš vėliau. Keletas aspektų jau matosi - ateityje turėsime egoistinę, technokratinę visuomenę, kurios lyderiavimo principai bus ne gabumai ir individualumas, o mokėjimas prisitaikyti ir bendradarbiauti. Savanorystės, kultūrinės industrijos, bendradarbiavimo ir partnerystės programomis ideologiškai apdorojamas jaunimas neskatinamas kurti, o skatinamas išlieti savo kūrybinę energiją kolektyviniuose, pseudo kūrybiniuose procesuose.

Individų naikinimo dantračiai vis greičiau ir sklandžiau apdoroja jaunimą. Be abejo, iliuzija nupiešta graži: važinėsi po pasaulį, bendradarbiausi, būsi pasaulio pilietis. Naujas leviatanas (biblinė jūrų pabaisa, kažkas milžiniška, siaubinga, - aut.past.) jau įgyvendinamas ir veikia sklandžiai, vis greičiau ir greičiau. Šiomis dienomis prasmingai nuskambėjo frazė: „Kažkokius projektus vystyti negaunant europinių pinigų yra utopij“, -  neslėpė J.Pinskus.

- Kokią „idee fixe“ sukurtumėte Lietuvai?

- Matau du kelius, kuriuo galėtų eiti Lietuva. Pirmas - priimti įstatymą, kad į valdžią patekti negalėtų 8 metus nė vienas anksčiau valdžioje buvęs žmogus.

Antras kelias, jeigu šitas jums netinka, išrinkti prezidentu Jona Meką, nes galių mūsų prezidentas turi mažai, tad ir toliau nieko nereikės daryti. Premjeru paskirti Antaną Mockų, buvusį Bogotos merą, nes jam puikiai sekasi parodyti, kad kažką daro.

Užsienio reikalų ministru skirti Donatą Banionį, jis greitai suderintų gerus santykius su Rusija. O karalium turėtų tapti Arvydas Juozaitis, nes jis niekaip prezidentu nenori būti.

Taip pat į Lietuvą reikia įsileisti neribotą Rusijos ir Amerikos karinį kontingentą, iš dalies galima ir Lenkijos bei Latvijos. Labai atsigautų Lietuvos ekonomika aptarnaujant tokias karines bazes maistu, gėrimais bei mergaitėmis. O likusią Lietuvos teritoriją paskelbti fluxus muziejum po atviru dangumi. Čia taip pat uždirbtume nemažai, nes kiekvienam įvažiuojančiam į Lietuvos teritoriją reiktų pirkti bilietą. Visi atsipalaiduotų ir pradėtų normaliai gyventi savo malonumui ir džiaugsmui.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt