P6248202Pabučiuok silkei į tešmenį - vienas iš Vaidos GALINSKIENĖS mėgstamų posakių, epizodiškai prilimpančių ant liežuvio galo. Tai - ne jos pačios kūryba. Vienintelė Lietuvoje scenoje šišioniškių tarme kalbanti moteris retą šnektą, kaip ir posakius, sugėrė iš aplinkos. Ką gavo iš tančių ir unkulių (tetų ir dėdžių), ji stengiasi populiarinti jau 17 metų.

Užvakar pagerbėme Lietuvos istorijos fenomeną, neturintį analogų pasaulyje, - knygnešystę, kuri padėjo išsaugoti gimtąją kalbą. Mūsų krašto senoji tarmė Lietuvai žinoma tik iš V.Galinskienės lūpų. Tačiau šišioniškių kalbos laukia liūdnesnis likimas - beveik nebėra ja šnekančiųjų, todėl V.Galinskienė jau dabar yra vaikščiojantis muziejus. „A jūs dar gyvi?!” - iš nuostabos išsižiojo net istorijos guru profesorius Alfredas Bumblauskas, išgirdęs jos šišioniškišką pasisveikinimą.

„Šilutės naujienų” pokalbis apie šišioniškišką savastį, mokinius, kurie, nors kartais elgiasi kaip kipšai, yra V.Galinskienės kaifas. Apie išsvajotąją Šveicariją, randamą mažuose dalykuose, ir įkraunančias erdves.

Dukros - Mažosios Lietuvos misionierės

V.Galinskienė sako, jog tikruosius lietuvininkus ant rankos pirštų suskaičiuoti galima, nes ir tie, kurie vaikystėje šišioniškių tarme kalbėjo, mokykloje susiniveliavo. Mūsų mieste niekas niekada nekalbės tarmiškai, nes tai - ne Skuodas, Palanga ar Plungė, kur, pavyzdžiui, jos pusbroliai iš Plungės žemaitiškai net telegramas rašydavo: „Atvažiousu sekmadienie”.

„Tai nereiškia, kad tie tikrieji šišioniškiai neverti dėmesio. Iš tikrųjų, tai juos reikia filmuoti ir įrašinėti, kiek jų dar yra. Bet iš tų senųjų Drevernoj žinau vieną ir tai jau ne visada sąmoningai šneka... Jaunesniąja karta galima pasidomėti, tik jie yra tie žmonės, kurie neina į sceną”, - kalbėjo V.Galinskienė.

Gailėtis, kad kalba išnyks, pasak Vaidos, neverta - gyvenime taip jau yra, kad kažkas išnyksta, kažkas atsiranda. Vis dėlto šišioniškių tarmė išliks bent archyvuose - ją V.Galinskienė įkalbėjo ir užfiksavo Vilniaus, Šiaulių universitetų studentams.

Kultūros skyriaus vedėja siūlė kurti būrelį, mokyti, bet, V.Galinskienės manymu, turi būti tam tikri duomenys, žmogus turi būti muzikalus, kad išgirstų, perimtų tarmės skambesį. „Išmokti galima tik tam tikrus tekstus, bet tai nėra savastis”, - įsitikinusi ji. V.Galinskienė sako, kad bet kuri tarmė jai be galo graži, ir apgailestauja, kad su dzūkais neturi jokio ryšio.

Kaune studijuojančios dukros Guoda ir Greta yra kaip misionierės. Jų draugai visi žino, kad jos - iš Mažosios Lietuvos, bet ne iš Žemaitijos. Šišioniškiškai šiek tiek kalbėti moka Greta, dvi dukterėčios.

Vietoj kleckų - pyragas ir kava

V.Galinskienės tėvai - gryni žemaičiai, bet atsikėlė į Klaipėdos kraštą, kur aplink gyveno vieni šišioniškai, kaip pagarbiai sakydavo tantikės ir unkuliai. Kadangi tame krašte Vaida augo, vienkiemyje gyveno, per kiemą kaimynai eidavo, visad užsukdavo, todėl tą tarmę, kaip pati sako, sugėrė.galinskiene Nr.7

Dabar jau pamažu užmiršta, nes nebeturi su kuo bendrauti. „Tarmė belikusi tik paradinė, scenai, ir labai dažnai tenka galvoti, kad nesumakaluočiau su žemaičių”, - prisipažįsta Vaida. Vaikystėje ji kalbėjo tobulai, tik prie šišioniškių kaimynų kalbėti drovėdavosi, nes visi kaimynai žinojo, kad jie - žemaičiai, būtų supratę kaip pamėgdžiojimą.

Tradicijomis, patiekalais Vaida domisi tiek, kiek patyrė pati. „Bet receptus, kad kas dabar prikeltų...” - atsidūsta. Puikiai prisimena ir kafiją: kai tikros kavos pupelių neturėjo, miežinę gėrė. Pyragus, kuriuos visą laiką maišydavo rankomis. Jokiu būdu ne šaukštu - tanti būtų nagus nukapojusi. Tik ranka, sukant prieš laikrodžio rodyklę, nes rankų šiluma sviestą ištirpindavo. Vėliau tanti Madlyna sakydavo, kad sveikatos nebeturi keksui iškepti, dėl to, kad sukti reikia labai ilgai...

Šišioniškiškas mentalitetas irgi pasidarė V.Galinskienės savastimi. Bet kiti didelės 11 vaikų šeimos broliai ir seserys širdyje išliko žemaičiai. Vaida sako, kad dabar susitikus šeimos rate broliai ir seserys sako: „O kon šišioniškia pasakys?”, lyg šeimoje būtų dvi stovyklos - žemaičiai ir šišioniškiai.

Iš pusbrolių išgirdusi sodrią žemaitišką kalbą, jai širdis atsigauna, bet pamato ir kiek daug kultūrinių skirtumų. „Žemaitis, žiūrėk, ons bulvių privira, šaltienos, kleckų padeda. Man pusseserė sako: „Ak, tu, tingine! Tu mon kukulių neišvirsi, kai aš pas tave atvažiousu”, o aš sakau, kad pyragą padėsiu ir kavos. Nepulsiu virti tų kukulių, cepelinų...” - ne tik patiekalų, bet ir vaišinimo manierų kitoniškumą iliustruoja Vaida.

Scena - šventa vieta

Baigusi režisūrą geriausiai visame kurse, V.Galinskienė pirmoji turėjo teisę rinktis, kur nori būti paskirta. Klaipėdą atmetė iš karto, nors ir labai norėjo dėstytoja ją čia pasilikti, didelis miestas nežavėjo. Pasirinkimą tarp Šilutės ir Plungės nulėmė susituokusių kursiokų prašymas neardyti šeimos.

Taip ir atsidūrė Šilutėje, kur jau gyveno brolis Romualdas. Jis pakalbėjo su tuomete Šilutės pirmosios gimnazijos direktore Romualda Dobranskiene, o ji, labai mokėjusi mylėti ir globoti jaunus specialistus, priėmė jauną merginą dirbti lietuvių kalbos mokytoja.

Į sceną Vaidą atvedė Regina Jokubaitytė, o nuo scenos nulipti neleidžia Giedrė Pocienė su folkloro ansambliu „Ramyte”, nors Vaida ir daug kartų vis skundėsi, kad pavargo, nebenori.

Jau nuo studijų laikų V.Galinskienei galvoje įkalta: scena - šventa vieta, vien todėl, kad joje išlieji daug prakaito. „Kai kartais pamatau scenoje liapsusą vien dėl to, kad pasimaivytų, taip skaudu... Į sceną gali patekti tik užsidirbęs, vertas scenos. Aš gerbiu žiūrovą, jis turi matyti mane natūralią, nemeluojančią”, - įsitikinusi Vaida.

Į kiekvieną sakinį scenoje ji žiūri labai rimtai. Renginiuose stengiasi neskaityti, labai daug ruošiasi, bent planą išmoksta mintinai, o programą laiko vien dėl to, kad ten surašytos pavardės ar kad nesumaišytų kolektyvų eilės tvarkos. Jos manymu, nepadoru, ateiti į sceną vien dėl to, kad paskaitytum. Šis pasiruošimas ir reikalauja daug energijos, jėgų ir iššūkių. Vaida dėkinga savo dukroms, vyrui, kad sunkiais momentais jie visada ją palaiko.

„Scenoje man atgaiva, nes mokykla, nors ir nuostabi erdvė, beprotiškai myliu savo mokinius, bet yra siaura, uždara erdvė. Scena leidžia gyventi plačiau”, - kalba ilgametė renginių vedėja. Per tuos metus ji sutiko daug nuostabių, linksmų žmonių. Besidžiaugiantys žmonės šventėje pakrauna teigiamomis emocijomis.

Šišioniškiams laumės tikros

Ką davė šišioniškių tarmės mokėjimas? V.Galinskienė nedvejodama vardija: žodynas, papročiai, kraštas, istorija, galų gale, samprata apie tautinį kostiumą. Kita tarmė leido pasirodyti su ansambliais „Verdaine”, „Ramyte”, „Bikava”. Ir visada ji buvo unikali. „Kartą Raseinių Magdelė, išgirdusi, kad aš su ja rokoujuos žemaitiškai, pasakė, kad žemaičių yra daug - nebandyk pradėti kalbėti žemaitiškai scenoje!” - pasakojo Vaida.

galinskiene Nr.5Kalba leido pristatinėti Pamario kraštą visoje Lietuvoje. Nuvažiavus su kokiu kolektyvu ar vienai į Vilnių ar Klaipėdą, visi sako, „O, jau Šilutė atvažiavo!”, nors ir vardo, ir pavardės nežino, mato V.Galinskienę kaip Šilutės veidą.

Ji prisimena ir kuriozišką situaciją. Gargžduose, valgant valgykloje, pro šalį ėjo puikiai pažįstamas kultūros skyriaus vedėjas, su kuriuo teko daug bendrauti. Vaida su juo pasisveikino, vedėjas nepažįstančiom akim atsakė, bet be tautinių rūbų jos nepažino.

Vaikystės prisiminimai taip pat formavo suvokimą apie tautosaką, tik, V.Galinskienės pastebėjimu, šišioniškiams tautosakos herojai buvo tikri. Pamena, kaip tanti Mandlynė, pamačiusi, kad jos mama vaiką naktį lopšyje sūpuoja, barėsi: „Tu tą vaikeliuką dūzuluj i dūzuluj, tai tik laumės jums pagrėbs, sukeis su laumūčiu!”. Nors įprasta, kad tai sakmės, pasakos, bet tai buvo gyva jų sąmonėje. Kaimynė nieko nevaidindama apibarė, kad va, mama jau sena boba ir dar nesupranta - tamsoj vaiko negalima laikyti.

Kaifuoja nuo bendravimo su mokiniais

„Vui mano mokiniai! Kaifuoju, kokius vaikus turiu! Aš jų pasiilgstu per atostogas. Jie gal netiki. Tik smukdo taisymais, be galo daug rašinių, interpretacijų. Bet bendravimas! Aš jų nebemokau, aš tiesiog juos myliu. Kokie dabartiniai dvyliktokai! Man jau net sunku juos įvertinti. Jie tokie grynuoliai. Kokie nuoširdūs, šilti vaikai, net negali bausti, jei kažkas kažką padarė - patys pakelia rankas, kas nusirašė”, - į klausimą, kas gyvenime džiugina, emocingai atsako Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja.

Ji jau kelerius metus jaučia gerų vaikų tendenciją. Nors vaikai nėra labai gabūs, sunkiau mokytis, bet bendravimo atžvilgiu mokytoja atsigauna, pasikrauna. „Jie tai žino, kaip velniukai, specialiai tempia už liežuvio, kad nesimokytų. Man smagu, kad aš galiu nevaidinti, esu tokia, kokia esu. Todėl aš sau leidžiu ir keiktis, ir apibambėti juos, bet tai viskas juoko forma ir nė vienas nėra supykęs. Jie tiktai krizena, kikena, džiaugiasi ir dar labiau kursto, kaip biesai”, - pasakoja V.Galinskienė.

„Man nereikia apsimetinėti: oi čia nemandagu, nepadoru. Aš esu aš su savo temperamentu, su savo žodynu. Tuo ir džiaugiuosi, kad jie man leidžia. Ir jie, manau, taip pat jaučiasi. Va dabar neseniai išėjom Donelaitį, tai žodžiai „šūdvabalis”, „šūdas” nenueina nuo jų lūpų”, - smagiai pasakoja mokytoja. Ji savo mokiniams pasakė, kad šie jau turi moralinę teisę tą žodį minėti, nes išnagrinėjo Donelaitį ir čia yra Donelaičio žodžiai, tik reikia žinoti, kur ir kada.

Mėgstamas V.Galinskienės posakis, kurį dažnai juokais kartoja: „Į snukį, į snukį ir į dantis”. Tie posakiai epizodiniai, būna koks momentas, kad tik tas posakis ant liežuvio sukasi. „Tai ne mano sukurti, tai aš iš kažkur pagaunu ir jie prilimpa. Tik va tas vaikams pats žinomiausias, nes jei ko nepadaro, patys žino, kokių žodžių tikėtis”, - šypsosi.

Bendravimas su mokiniais pakrauna, bet iš profesinės pusės mokytoja pastebi, kad su mokinių raštingumu - blogai, klaidų daro labai daug. O kokia aplinka, tokia ir kalba... Jos manymu, vienas lituanistas čia nieko nepadarys, tai turi daryti visų dalykų mokytojai, žiniasklaida. Todėl, pasak jos, ir į tarmes yra toks požiūris. Prabilus tarmiškai, jeigu vaiko neparuoši, jis krizena, jiems primena „Dviračio žynias”, atrodo, kad tai yra kažkoks kalbos iškraipymas.

Silpnybė būti erdvėje ir aukštai

Dabar jau kelinti metai Vaida labai rūpinasi savo sveikata ir ramybe. Pasak jos, jau atėjo ir į tą amžiaus tarpsnį, kai bet kokia smulkmena džiugina. Vietoje trokštamos pamatyti Šveicarijos, džiaugiasi mažais dalykais. Jeigu ką gražaus pamato, būtinai nori, kad ir kiti pamatytų. Taip buvo ir su aukštuoju „Viva la vita” viešbučiu Klaipėdoje - apsilankyti ten patarė kolegėms, mat jai pačiai atsidurti viršutiniame aukšto pastato aukšte ir gėrėtis panorama - tikra palaima.

Ji prisipažįsta turinti silpnybę pabūti erdvėje ir aukštai. Leidžia sau nuvažiuoti ant Rambyno kalno, pastovi pusvalandį ir pasikrauna. Pagal horoskopus jos stichija - oras, tokia ir jaučiasi, tačiau mano, kad užaugusi prie vandens negalėtų be jo gyventi. „Kai atvažiavau į Šilutę, visi sakė „Pamario kraštas”, atrodė, kad jie gal geografijos nesuvokia... Juk marios taip toli! O dabar tą patį pati kartoju”, - sako Vaida.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt