miesteliu kasdienybe justeNuo stiklo kalno į provinciją žvelgiantiems sostinės gyventojams kasdienybė Lietuvos kaime - pilka ir nyki.

Priešingai pasirodė vilnietei menininkei Justei Margaritai Balčiūnaitei. Ji aplankė keturis mažus miestelius ir išleido knygą „Keturios kasdienybės“. Judrūs Kintai, išdidi Švėkšna atsispindi nuotraukose ir žmonių atsitiktinių pokalbių nuotrupose.

miesteliu kasdienybe kadrai is knygos- Kaip gimė „Keturios kasdienybės“? Kodėl prireikė šios knygelės?

- Knygutė „Keturios kasdienybės“ gimė po projekto „Medijų Laboratorijos Kelionė per Lietuvą: Lietuvos Bendruomenių Audiovizija’12“. Projekto metu neturėjau tikslios vizijos, ką norėčiau įgyvendinti, nes nežinojau, ką rasiu miesteliuose.

Įrašinėjau atsitiktinius žmonių pokalbius gatvėje, istorijas papasakotas man, kaupiau vaizdinę medžiagą. Vėliau garsus paverčiau tekstu, tiksliai perteikiančiu kalbėtojo ritmiką ir žodyną, sujungiau su atitinkamais vaizdais. Taip atsirado keturių kasdienybių istorija.

Kai kažką sukuri, yra būtinybė pasidalinti - išpildyti kūrybinį ciklą. Dėl to knygelė ir pasirodė. Kol kas labai mažu tiražu, nes išleidau savo lėšomis.

Knygeles padovanosiu miesteliams, kuriuos aplankėm - Kintų Vydūno centrui ir Švėkšnos seniūnijai. Kol kas įsigyti galima tik Vilniuje, knygyne „Keista“.

- Knygoje užfiksuoti keturi regionai. Kokie miesteliai pasirinkti ir kodėl?

- Aplankėm keturis miestelius - Adutiškį, Tauragnus, Kintus ir Švėkšną. Rinkomės pagal tai, kur niekada nesame buvę, kur turėtume nakvynę ir kur, mums pasirodė, galėtume rasti kažką įdomaus ir skirtingo. Tiesą sakant nesitikėjau, kad miesteliai taip skirsis, atstumai juk visai nedideli...

- Kokių netikėtumų, atradimų nutiko bekeliaujant, bendraujant su žmonėmis, tyrinėjant? Galbūt ko nors išmokai?
- Pamokantis yra džiaugsmas kasdieniu gyvenimu. Maksimalus išnaudojimas vietos, kurioje gyveni, o ne bėgimas ten, kur girdėjai esant geriau.

- Kokius skirtumus pastebėjai tarp skirtingų regionų? Ar atradai jų veidus, dvasią?

- Adutiškis panašesnis į tipišką Lietuvišką kaimą, tipišką mano požiūriu. Su senais trobesiais, karvėm. Kadangi įkurtas kelių sandūroje, skaudžiai nukentėjo II pasaulinio karo metais. Kiek tuštokas, jaunimas išvykęs. Tauragnai po truputį panašėja į gražiai sutvarkytą europietišką miestuką.

Kintai spalvoti, judrūs, tam turi įtakos marios - vasarą tampa kurortu.

Švėkšna išdidi, sauganti grafų istoriją. Iš tikrųjų, nusprendžiau išleisti knygutę tuomet, kai pamačiau, kaip per vaizdus ir tekstą jaučiasi šie skirtumai.

- Ar turėjai kokių išankstinių nusistatymų? Ar nepastebi, kad didmiesčiuose žmonės kartais paniekinamai vertina kaimą, provinciją, klijuoja gyventojams tamsuolių etiketes?

- Stereotipų neturėjau - man visuomet patiko kaimo žmonių paprastumas. Tačiau nesitikėjau, jog maži miestukai tokie aktyvūs ir taip sparčiai gražėja. Tai buvo džiugi naujiena. Nežinau, aš atvirkščiai, girdžiu teigiamus atsiliepimus apie Lietuvos kaimus. Šiuo metu pastebiu, kaip jauni žmonės grįžta gyventi į provincijas ir tas srautas labai didelis.

- Koks mažų miestelių kasdienybės žavesys?

- Kaip minėjau - džiaugsmas tuo, kas aplink. Žavu, nes ten laikas teka kitaip. Didesnę svarbą turi maži dalykai.

- Kokią pamatei Švėkšną, Kintus?

- Manau, tai, kokius miestelius pamačiau, stipriai priklauso nuo to, su kuo bendravau. Kintuose ryšį užmegzti pavyko su jaunimu, todėl jie pasirodė judrūs ir gyvybingi. Leidome sau improvizuoti. Švėkšnoje gyvenome name, pastatytame pagal feng šui, išgirdome daug istorijų apie namą, apie grafus ir jų rūmus. Taigi Kintuose gyvenome daugiau dabartimi, Švėkšnoje praeitimi, sodeliais ir baltomis skulptūromis.

- Kaip tekstas papildo fotografijas (ar atvirkščiai)? Kaip gaudėte žmonių pokalbius? Ar jie noriai įsileido į savo erdvę?

- Tekstas susietas su fotografijomis, mano įžvelgtomis asociacijomis, nebūtinai tiksliai atitinkantis vienas kitą. Žmonės noriai kalbėjosi, tačiau labiau tie, kurie žinojo apie mūsų atvykimą. Jų nereikėjo net klausinėti. O atsitiktinių pokalbių gali nugirsti visur. Jie man žaviausi.

Gaudau pokalbius kasdien, tik ne visus pavyksta išsaugoti. Dėsnis, kad geriausių nesuspėju užrašyti ar įrašyti. Jei nesuspėju, vadinasi, ir nereikia. Viešajame transporte mano mėgstamiausi yra moterų pokalbiai apie maisto gaminimą. Išsamūs receptų pasidalijimai, kiek kiaušinių dera prie silkės, kaip geriau išmaišyti salotas.

- Kovoji su rutina, ar bandai ją kaip nors prisijaukinti?

- Nekovoju, tiesiog pradedu blogai jaustis jei viskas per daug kartojasi. Tuomet imu kažką keisti, kol vėl sugrįžta lengvumas. Šiek tiek rutinos ir pastovumo turi būti, ji taip pat žavi.

- Ką veiki gyvenime? Ką kuri?

- Mano žodžiuose turėtų jaustis, kas aš ir apie ką. Visada geriausiai jaučiasi per pokalbį, kaip ir knygutėje - iš kasdienių pasakojimų. Jei imčiau kalbėti apie save, tuoj pat sumeluočiau. O mano veikla šiuo metu apsiriboja tolimesniais pasakojimų ir vaizdų rinkimais, darbu fotostudijoje ir plaukų kirpimu. Dar dažnai sėdžiu virtuvėj ir žiūriu su katinu per langą.

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt